Didelę dalį savo gyvenimo Ana Bagenholm praleidžia Šiaurės Norvegijos universitetinėje ligoninėje Trumsės mieste. Gydytojos radiologės specialybę turinti moteris dirba su magnetinio rezonanso tomografu (MRT) ir kompiuteriniu tomografu (KT), tikrina pacientų sveikatos būklę, vykdo vizitacijas. Tačiau prieš bemaž du dešimtmečius kaip tik šioje ligoninėje jai ir pačiai teko gydytis. Vienas lemtingas nutikimas pastūmėjo A. Bagenholm prie pat mirties nasrų: jos kūno temperatūra buvo nukritusi taip žemai, kaip lig šiol nėra buvę nė vienam gyvam žmogui. Tik medikų sumanumo ir operatyvios reakcijos dėka ji buvo sugrąžinta į gyvenimą.
Kaip rašoma portale „Atlas Obscura“, nelaimės dieną nebuvo galima įžvelgti jokių bloga lemiančių ženklų. Tiesiog vieną 1999-ųjų gegužės rytmetį A. Bagenholm su pora bičiulių, baigę savo pamainas Narviko miesto (Norvegijoje) ligoninėje, čiupo slides ir patraukė į netoliese esančius Skandinavijos kalnus. Visi buvo nenuilstantys slidinėtojai, tad beveik kalnų papėdėje įsikūrusį Narviką medicininei praktikai atlikti pasirinko neatsitiktinai. Begalę laiko jie leido tyrinėdami vietines apylinkes ir rasdami tikrą atgaivą nuošaliose kalnų properšose ir užkampiuose. Slidžių žygiai teikė atsipalaidavimą po medicinos mokykloje patirto streso.
Oras tą dieną buvo puikus: virš trasų lengvai snyguriavo, o poliarinės dienos saulė žadėjo šviesą iki pat vidurnakčio. Iš pradžių viskas ėjosi sklandžiai, tik štai netikėtai – nelaimė. Atlikusi klaidingą manevrą A. Bagenholm suklupo, pametė slides ir kūlversčiais nusirito žemyn iki pat užšalusio upelio. Ledas nuo jos svorio įlūžo ir moteris stačia galva paniro į sraunią tėkmę.
Jau po kelių sekundžių prie A. Bagenholm atskubėjo draugai. Jie čiupo kolegę už batų ir tvirtai laikė, kad srovė nenuneštų kūno tolyn. Vis dėlto ištraukti bičiulės niekaip nesisekė. Kol draugai skambino pagalbos tarnyboms, A. Bagenholm pajėgė vandenyje apsiversti, kad veidas būtų nukreiptas į viršų. Akimirksniu apieškojusi ledo paviršių ji aptiko oro kišenę – pakankamai didelę, kad pajėgtų kvėpuoti. Ledinio vandens prisigėrę drabužiai darėsi vis sunkesni. Kūno temperatūra žaibiškai nukrito. Galop viskas paniro į juodą tamsą.
Optimali žmogaus kūno temperatūra – 37 °C. Bet aplinka paprastai yra gerokai šaltesnė ir daugybė gamtos stichijų – oras, vėjas, vanduo – stengiasi atimti iš mūsų šilumą. Kai organizmas identifikuoja šį pasikėsinimą, kaip kad nutinka vėsų vasaros vakarą arba prieš pat šokant į eketę (kai grūdinamės), jis suaktyvina kūno temperatūros apsaugą. Taip apie žmogaus fiziologiją kalba Andrew J. Youngas, mokslinio traktato apie organizmo reakciją į šalį („The Physiology of Cold Exposure“) autorius.
Kaip ir kiekvienos efektyvios apsaugos atveju, inicijuojami procesai, nukreipti iš išorės į vidų. Kadangi, pavyzdžiui, oras traukia šilumą iš kūno paviršiaus, odoje esančios kraujagyslės ima trauktis, todėl kraujas nebepatenka į galūnes ir cirkuliuoja vien centrinėje dalyje, taip ją šildydamas. Toks mechanizmas tikrai padeda išgyventi, tačiau nėra labai palankus rankų ir kojų pirštams, taip pat ausims. Štai kodėl galūnės yra mažiausiai atsparios nušalimams.
Jei tokio šilumos išlaikymo būdo nepakanka, organizmas pradeda papildomai generuoti šilumą, šiuo tikslu pajungdamas raumenis. Jei pats žmogus pajudėti, tarkim, pabėgioti, negali, jį ima purtyti drebulys. Pirmieji nevalingi traukuliai dažniausiai pajuntami krūtinės srityje. Vėliau jie persiduoda į rankas ir kojas. Tai yra savotiška organizmo išprovokuota mankštos programa, kurios tikslas – sukelti šilumos bangas ir atšildyti kraują. Visgi šis procesas gali turėti ir neigiamų padarinių: išeikvoti organizmo maistinių medžiagų atsargas arba ypač apkrauti širdį, taigi, sukelti širdies priepuolio arba insulto riziką.
Jei kūno temperatūra ir toliau krenta, t. y. pasiekia 35 laipsnius ir tuo neapsiriboja, organizmas pereina į hipotermija vadinamą būseną. Sumažėja kraujospūdis ir kvėpavimas tampa visiškai paviršinis. Kai smegenys pristinga deguonies, gali imti reikštis ganėtinai keisti elgesio simptomai, kuriems būdinga sutrikusi, susiliejusi kalba, sumišimas, betiksliai judesiai ir kt.
Pirmieji Arkties tyrinėtojai hipotermijos termino nežinojo, tačiau šią būseną be vargo atpažindavo.
„Nekyla nė menkiausių abejonių, kad siaučiant pūgai tenka rūpintis ne tik tinkama kraujo cirkuliacija galūnėse, bet ir kovoti su smegenų funkcijų sulėtėjimu bei galių racionaliai mąstyti netekimu, o tai – didžiulę grėsmę išlikimui keliantys veiksniai“, – aiškino Robertas Falconas Scottas aprašydamas 1911 metais surengtą ekspediciją ir užsimindamas apie vieną iš grupės narių, patyrusių ne tik rankos nušalimą, bet ir vangaus mąstymo simptomų.
Būtent apsnūdusios smegenys gali dar labiau pabloginti ir taip katastrofišką situaciją. Kartais ištikus hipotermijai žmonės ima nusirenginėti drabužius. Kartais jie mėgina pasislėpti sniege išraustame urve. Užvis blogiausia, kad sustreikavus pagrindiniam žmogaus gyvasties varikliui, apstoja ir kitų organų funkcijos.
Iš visko sprendžiant, A. Bagenholm buvo gerokai per daug sušalusi. Kai prisistatė gelbėtojų komanda su virvėmis ir nusmailintais kastuvais, kai prakirto lede angą, pro kurią pavyko ją ištempti, moteris vandenyje jau buvo mirkusi apie 80 minučių. Jos širdis buvo nustojusi plakti. Oda buvo vaiduokliškai baltos spalvos. Vyzdžiai – milžiniški. Dar valandą teko laukti greitosios pagalbos sraigtasparnio. Tai buvo karštligiškų vilčių ir nepaliaujamo gaivinimo laikas.
Gydytojas Madsas Gilbertas prisimena, kaip stebėdamas šalia universitetinės ligoninės besileidžiantį sraigtasparnį baiminosi blogiausio.
„Prisilietęs prie jos odos pajutau ledo šaltumą. Ji atrodė kaip mirusi, – vėliau jis sakė kanalui CNN. – Elektrokardiogramoje tebuvo visiškai tiesi linija, tarsi nubrėžta su liniuote. Nepavyko užfiksuoti absoliučiai jokių gyvybės požymių.“
Net praėjus porai valandų po to, kai buvo ištraukta iš vandens, A. Bagenholm temperatūra nepakilo aukščiau 13,7 laipsnių, o tai yra daug mažiau nei norma. Kaip rašo Kevinas Fongas 2014 metais pasirodžiusioje ekstremaliai medicinai skirtoje knygoje („Extreme Medicine: How Exploration Transformed Medicine in the Twentieth Century“), „teko veikti visiškoje nežinomybėje. Visų tolesnių bandymų atgaivinti Anną buvo imamasi labai gerai žinant, kad anksčiau panašiose situacijose medikai visada patirdavo fiasko.“
Tačiau M. Gilbertas ir jo kolegos neskubėjo nuleisti rankų.
„Priėmėme sprendimą mirties faktą konstatuoti tik tada, kai jį galėsime patvirtinti atšildę kūną“, – sakė M. Gilbertas.
Aiškinant labai primityviai, atšalimas paprasčiausiai rodo energijos stygių. Šiluma ateina per judėjimą ir atvirkščiai – nejudant jos mąžta. Jei neišpildoma viena sąlyga, nėra galimybių išpildyti ir kitos.
Visgi kaustant šalčiui apimantis sąstingis gali tam tikra prasme pasitarnauti. Paprašytas papasakoti kokį nors su šalčiu ir neįtikėtinu žygdarbiu susijusį atvejį, istorikas Russellas A. Potteris prisiminė XX a. keliautojui Peteriui Freuchenui nutikusią istoriją. Įklimpęs pusnyje ir neturėdamas jokių įrankių, kuriais galėtų prasikasti kelią, jis, esą, nusilipdė peilį iš išmatų.
Dar įdomu tai, kad, kaip rodo tyrimai, patyrę Arkties tyrinėtojai, paprašyti įkišti pirštus į ledinį vandenį, junta mažesnį šaltį nei įprasti piliečiai. Taip, pasirodo, yra dėl sulėtėjusių jų organizmo reakcijų – ilgalaikės ir besikartojančios akistatos su šalčiu pasekmės. Tarkim, plaukiko Lewiso Pugho, labiausiai pagarsėjusio kaip žmogaus, vien su glaudėmis praplaukusio palei tirpstantį Šiaurės ašigalį, kūno temperatūra, pamačius vandenį, automatiškai dviem laipsniai nukrenta. „Prieš pradedant plaukti, mano kūnas pavirsta tikra krosnimi, – sakė L. Pughas 2005-aisiais. – Jis suvokia, kad teks pašalti, todėl užkuria degiklius.“
A. Bagenholm drastiška patirtis užklupo be jokio pasirengimo. Jos organizmas nebuvo pratęs staiga susidurti su šalčiu. Nebuvo laiko ir kaip nors prisitaikyti. Vienintele jos viltimi galėjo būti nebent tai, kad smegenys galbūt užšalo staiga – tada, kai pasiekė lygį, kuriame atsidūrus reikia labai mažai deguonies, kad nežūtų. Jei veikiamas šalčio organizmas pasiekė net tokį lygį, vadinasi, buvo galima tikėtis, kad jam atšylant pavyks ir vėl į jį sugrįžti.
M. Gilbertas ir jo vadovaujama komanda skubiai perkėlė A. Bagenholm į operacinę. Prijungus dirbtinės kraujo apytakos aparatą buvo imta pumpuoti iš organizmo kraują, jį šildyti, o tada grąžinti atgal. (Atminkite, kad kraujas buvo šildomas išleistas iš organizmo.) Visą laiką medikai akylai stebėjo gyvybiškai svarbių organų būklę. Labai lėtai, praslinkus ne vienai valandai moters kūno temperatūra pagaliau ėmė kilti. Trumpam pakito elektrokardiograma, bet ir vėl pasirodė tiesi linija. Netrukus – vėl signalas... Teko laukti.
Pagaliau atėjo akimirka, kai A. Bagenholm širdis tarsi užsivedė – ėmė pulsuoti ir savarankiškai varinėti sušildytą kraują. Prisikėlus širdžiai, pamažu ėmė busti ir kiti A. Bagenholm organai. Praėjus 12 dienų moteris atsimerkė. Prireikė ne vienų metų, kol ji pradėjo judėti, vaikščioti ir net slidinėti. Visgi geležinė ištvermė ir tikslinga fizinė terapija davė taip trokštamą rezultatą.
„Mirtį paprastai įsivaizduojame kaip akimirką amžinybėje, – sakė K. Fongas 2014-aisiais, – tačiau tai – ištisas procesas.“
Paprastai tas procesas tetrunka kelias minutes. Tačiau šaltis viską sulėtina. Net deguonies deficito susidarymą, dėl kurio smegenys paprastai labai greitai miršta. A. Bagenholm atveju, anot K. Fongo, procesas užsitęsė iki kelių valandų. Tiek laiko pakako, kad medikai spėtų pakreipti vyksmą atbuline eiga.
Taigi, M. Gilberto rizika pasiteisino. Nors ledinis vanduo sustabdė moters širdį, paralyžiavo raumenis ir sustingdė nervus, smegenys išliko gyvybingos. Taigi kaip tik dėl to, kas galėjo pražudyti, A. Bagenholm nenumirė. Ji tiesiog užšalo.