Dievui ir labdarai
„Nuoširdžiai sveikinu visas, patekusias į finalą, linkiu atkakliai siekti savo tikslų ir niekada nesibodėti kaimo darbais, – perduoda linkėjimus merginoms, kurios kitą savaitę kaimo turizmo sodyboje „Karpynė“ varžysis dėl grožio karūnos. – Sunkiausia man buvo grakštumo rungtis. Nešdama naščiais kibirus pajutau, kad vienas jų netvirtai laikosi. O rankos drebėjo iš susijaudinimo, maniau, pamesiu eidama“, – šiandien juokiasi prisimindama Eglė.
Tąkart nei jos, nei kitų konkurso dalyvių juokas neėmė. Analogų pasaulyje neturinčiam konkursui „Mis ūkininkaitė“ merginos nebuvo iš anksto rengiamos, težinojo, kad laukia trys rungtys: prisistatymas, namų užduotis ir gracijos konkursas.
Drebulys neapleido ir priartėjus finalui – kuri gi iš dvylikos finalininkių, atrinktų iš 154 merginų, pirmąkart šalies istorijoje taps konkurso „Mis ūkininkaitė“ nugalėtoja?
„Ir virpėjau, ir verkiau, kai uždėjo karūną, bet turėjau susiimti dėl fotografų“, – prisimena laimingiausią akimirką Eglė.
Juvelyro Giedriaus Bociso sukurta sidabro karūna nugalėtojai liks visam gyvenimui, o kam išleistas piniginis prizas – 5 tūkstančiai litų? „Dalį paaukojau Bažnyčiai, dalį – vaikų globos namams, o likusius paskyriau mokslams ir knygoms“, – nustebina E. Žilytė.
Sutikite, ne kiekviena devyniolikmetė (tiek tada buvo Eglei) atsispirtų pagundai įsigyti dailių drabužių, kosmetikos, papuošalų, batų, galiausiai – pakeliauti. O išskirtinio grožio konkurso nugalėtoja tikina: „Prizo pinigai veltui nebuvo išleisti. Grožis – Dievo dovana. Merginai vien dailios išorės neužtenka, ji turi būti graži vidumi ir darbais.“
Pati prekiavo dešra
„Tik neišvykite į Airiją!“, „Nepalikite Lietuvos!“ – konkurse ir po jo girdėjo raginimus merginos, įrodžiusios, kiek daug kuo gali didžiuotis Lietuvos kaimas, o grožis netrukdo melžti karvę, ravėti daržus, vairuoti traktorių.
„Darbo bijo tik tinginiai ir bijantieji prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų“, – atkirsdavo visiems Eglė. O tiems, kurie mesteldavo repliką „vargšė kaimietė“, akimirksniu atšaudavo: „O jūs – pilkoji smegenų masė.“
„Iš pavydo žmonės visko prišneka, įpratau nekreipti į tai dėmesio. Girdėjau mane vadinant ir „mėsininkės dukra“. O kas čia blogo?“ – gūžteli pečiais tituluota gražuolė, gimusi ir augusi Raseinių rajone, Algimantų kaime.
Čia jos tėvai įkūrė ir bendru šeimos darbu klestinčiu pavertė ūkį, kuriame ekologiškai auginama beveik trys šimtai kiaulių. Ūkyje veikia ir mėsos perdirbimo įmonė, gaminanti ekologiškas dešras, kumpius ir lašinius. Ji pavadinta mamos Audronės Žilienės vardu.
„Išduosiu paslaptį: mano brangi mama sukūrė receptą ir pagamino labai skanią dešrą „Mis ūkininkaitė 2007“. Ją ir pati pardavinėju. Kai būnu Lietuvoje, kone kiekvieną savaitgalį su tėvais važiuoju į Vilnių – prekybos centre „Panorama“ prekiaujame ekologiškais mėsos gaminiais. Patinka mano dešrytė, perka, – rašo elektroniniame laiškutyje Eglė, nekantraudama kuo greičiau sugrįžti į tėvų namus. – Mes dar ir kaimo turizmu ketiname užsiimti. Kai grįšiu, atvažiuokit, parodysiu, kiek visko padaryta.“
Ir išduoda dar vieną paslaptį – kaimo turizmo sodyba taip pat turės sąsajų su „Mis ūkininkaitės“ laurais, o karūna bus eksponuojama pagarbiausioje vietoje.
Įpusėjo studijas
Ką veikia tolimojoje Pietų Korėjoje, Eglė kantriai aiškino elektroniniuose laiškučiuose su šypsenėlėmis ir priedais – daugybe nuotraukų iš fotosesijų, kolekcijų pristatymų.
„Tarp modelių patekau šešiolikos, pamenu, mamos draugė už rankos į atranką nuvedė. Tada dar nesupratau, kas manęs laukia, – prisimena karjeros pradžią. – Dabar dirbu „Lite models“ agentūroje, šią vasarą Lietuvoje pozavau „Audimo“ reklamai. Mane pastebėjo ir pasiūlė dviejų mėnesių kontraktą Korėjoje: fotografuojuosi katalogams, dalyvauju kolekcijų pristatymuose.“
Eglė dėkoja likimui už galimybę pamatyti pasaulio. Kad ir kurioje šalyje ji lankytųsi, be kultūros, papročių, būtinai domisi ir ūkininkavimu. Kiekvieną laisvą akimirką mergina išnaudoja ir Korėjai pažinti. „Domiuosi kultūra, maisto tradicijomis. Grįžusi pagaminsiu korėjietiškų patiekalų, kaupiu receptus“, – sako Eglė.
Nei grožio karūna, nei modelio karjera nepakeitė gražiausios ūkininkaitės planų tapti diplomuota maisto saugos specialiste. Dabar ji įpusėjusi mokslus Veterinarijos akademijoje. Taigi ir Korėjoje į maistą žvalgosi specialistės akimis.
„Domiuosi mitybos įpročiais, maisto kokybe, sanitarijos reikalavimais, – vardija Eglė. – Mane žavi, kad ant korėjiečių stalo dažniausiai patenka sveikas maistas. Štai jūros dumblių sriuba padeda, kad oda išliktų sveika ir skaisti, o jūros grybai labai pagerina virškinimo trakto veiklą.“
Žinoma, aptinka ir skirtumų, prie kurių niekaip negali priprasti. „Korėjoje žmogaus amžius skaičiuojamas ne nuo gimimo datos, o nuo vaisiaus užmezgimo... Štai man 22-eji, o korėjiečiai sako, kad 23-eji“, – stebisi lietuvė.
„Noriu nuveikti ką nors naudingo“
Studijas Veterinarijos akademijoje pasirinko ir Eglės sesuo Jovita, būsimoji veterinarijos gydytoja. „Manau, kad esu jai pavyzdys. Mudvi puikiai sutariame“, – džiaugiasi Eglė.
Jei ne jaunesnioji sesutė, aptikusi skelbimą laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ ir įkalbėjusi išbandyti laimę varžybose dėl grožio karūnos, nebūtų dalyvavusi konkurse. Niekada nesusimąsčiusi apie savo grožį Eglė sako tik sesers ir paklausiusi: „Jei sesė pasakė, kad esu graži, vadinasi, verta dalyvauti.“
Netikėta sėkmė ir užklupusi šlovė pirmosios „Mis ūkininkaitės“ neapakino. „Nenoriu, kad apie mane sakytų, jog esu graži ar kvaila. Pasirinkau rimtą specialybę, noriu nuveikti ką nors gero, naudingo“, – užsibrėžia mergina, jau persirgusi svajonėmis tapti aktore.
Talentų jai nestinga: mokėsi ir šokti, ir groti, ir dainuoti, netgi yra parengusi vaikų grupę, kuri pelnė prizines vietas šokių konkurse. Scenoje Eglė jaučiasi lyg žuvis vandenyje, tai jai padeda ir modelio karjeroje, tačiau prioritetų sąraše tvirtai pirmauja aukštojo mokslo diplomas.
Širdis dar neužimta
O širdies draugas? „Dar neradau to žmogaus, – vėl šypsenėle palydi atsakymą. – Nors, tiesą pasakius, ir neieškau. Viskas ateina savaime. Manau, kai ateis laikas, ir aš sutiksiu Jį – darbštų, supratingą, turintį tikslų ir jų siekiantį.“
Labiausiai už viską natūralumą ir žmogiškumą vertinančiai merginai norėtųsi šalia žmogaus, pasižyminčio tokiomis pat savybėmis. Meilikavimų nemėgstanti gražuolė yra pasiskundusi, kad... vaikinai ją bijo užkalbinti. Gal ir dėl jos pomėgio traukos lenktynėms? Penkiolikos pradėjusios vairuoti, net apie „britvą“ svajojusios Eglės neišgąsdinsi nei greičiu, nei įmantria technika. „Traukos lenktynėse jau senokai nedalyvavau, o „britva“? Jei turėčiau, tai ir važinėčiau. O ką, įdomu!“ – patvirtina ir šiandien nepraradusi nutrūktgalviškumo.
Eglė nelinkusi galvoti apie tolimą ateitį, šeimą. „Laikas parodys, nieko negali žinoti. Mano gyvenimas permainingas“, – atsargiai prognozuoja gražiausioji Lietuvos ūkininkaitė. Kad ir kokias permainas atneštų gyvenimas, viena tikra nesikeis – ji buvo, yra ir bus savo kilme besididžiuojantis kaimo vaikas.
Gyvenimo pamokos – iš tėvų
Būtent kaime iš savo tėvų Eglė sužinojo paprastą gyvenimo sėkmės receptą – darbas ir disciplina. Kartais į tėvų sodybą ji atsiveža vaikų iš globos namų ir moko juos darbo, disciplinos ir gyvenimiškos patirties.
„Mes augdami matėme, kaip sunkiai dirba mūsų tėvai. Jautėme jiems didelę pagarbą ir norėjome padėti. Noriu, kad to išmoktų ir tie labai likimo nuskriausti, tėvų neturintys vaikai, – užjaučia Eglė ir dalijasi patirtimi: – Paprašiau vaikų padėti man ravėti daržus, vedžiausi uogauti. Vakare iškepiau blynų, kuriuos valgėme su ką tik išvirta uogiene. Ir paaiškinau: jei būtume tinginiavę prie Dubysos, nieko neturėtume, o dabar galime skanauti uogienę.“
Vos pagiriu, kaip pedagogiškai, kaip įžvalgiai moka bendrauti su vaikais, Eglė priverčia dar labiau stebėtis. „Nieko nedarau šiaip sau. Iš kiekvienos situacijos ir iš kiekvieno žmogaus stengiuosi kažko pasimokyti. Iš pastebėjimų ir minčių, kurias esu užsirašiusi, manau, jau susidėliotų romanas“, – juokiasi žavioji ūkininkaitė.