M.Levickis: suprantu, kokį „žvėrį“ man suteikta garbė turėti

„Tai, kas geriausia galėtų įvykti šiais metais, jau įvyko!“ – džiūgauja jaunasis Lietuvos talentas 22-ejų akordeonistas Martynas LEVICKIS, nuolat migruojantis tarp Lietuvos ir Anglijos, kur šiuo metu užsivertęs reikšmingais darbais.

– Tavo vardą plačioji Lietuvos visuomenė pirmą kartą išgirdo, kai 2009 metais ryžaisi dalyvauti TV3 šou „Lietuvos talentai“. Tuomet buvai Londono karališkosios muzikos akademijos studentas, o kas esi šiuo metu?

– Praėjusią vasarą studijas baigiau. Ir labai sėkmingai. Įgijau pirmojo laipsnio diplomą ir pedagogo licenciją. Dabar esu, kaip Anglijoje įprasta sakyti, „freelancer“ – laisvai samdomas...
atlikėjas. Iš esmės savo gyvenime mokslams dar tikiuosi atrasti laiko. Man to labai norisi ir įtariu, kad ilgai laukti neteks. Daugiau laiko praleidžiant Londone kyla įvairių pagundų mokytis ir toliau tobulėti įvairiose srityse, ne tik atlikimo.

– Ar junti, kad pergalė TV šou 2010 metais tau lyg ir plačiau atvėrė duris kopti sėkmingos muzikanto karjeros laiptais?

– Žinoma, juntu. Tai buvo vienas geriausių sumanymų mano karjeroje. Be abejo, kaip tikras lietuvis galėčiau pradėti skųstis, kad, stebint tarptautinę praktiką, tokio TV projekto laimėtojas būtų išnaudojamas kur kas labiau ir efektyviau. Šiuo atveju Lietuvoje mano žinomumas sukviečia pilnas sales klausytojų, kuriuos labai myliu ir gerbiu, tačiau jei pats neorganizuočiau savo koncertų, vargu ar kas ką nors siūlytų.

Yra tik vienetai organizatorių, kurie atkreipė į mane dėmesį ir su kuriais įgyvendinome keletą idėjų, kelios dar laukia ateityje. Nors... Pusę metų praleidau Lietuvoje ir galiu pasakyti, kad populiariosios muzikos pramonė sukasi su inercija, ir privatus muzikavimas vakarėliuose ar šventėse yra bene didžiausias ir pelningiausias dalykas, ką muzikantas gali pasiekti Lietuvoje...

– Kokie didžiausi ir svarbiausi pokyčiai tavo gyvenime ir karjeroje įvyko po to pasirodymo televizijoje?

– Ekstremalių pokyčių neįvyko. Be abejonės, žmonės pradėjo mane pažinti gatvėje, retkarčiais kas nors paprašo autografo... Man svarbiausia, kad žmonės ateina manęs pasiklausyti, išgirsti mano muzikos, mano sielos balso... Svarbu ir tai, jog jie manimi pasitiki, t. y. supranta, kad aš groju įvairaus žanro muziką ir kad mano koncertuose dažnai tenka išklausyti visą „puokštę“ įvairių stilių bei žanrų muzikos... Taip man pavyksta juos ir auklėti, kas yra mano „akordeono misijos“ nenutrūkstama tąsa.

– Praėjusių metų pabaigoje dalyvavai daugelyje koncertų Lietuvoje. Ar pastebėjai, kad šiandien publika gerokai labiau domisi akordeono muzika nei anksčiau?

– Jau praėjo keleri metai, kai laimėjau „Lietuvos talentus“. Pastebėjau, kad žmonių susidomėjimas tik auga. Publikai reikia naujovių, tik jas reikia sugebėti tinkamai pateikti. Esu laimingas, kad mano antrasis dalyvavimas TV projekte buvo sėkmingos istorijos pradžia ir dabar publika po truputėlį atranda akordeono įvaizdį ir identitetą, kuris yra tikrai nevienalytis.

– Kaip gimė sumanymas Lietuvoje įkurti VšĮ Martyno Levickio edukacinį meno centrą „accoAkademija“?

– Kadangi susikurtą ideologiją ir tikslus norėjosi įprasminti oficialiai, sugalvojau įkurti VšĮ Martyno Levickio edukacinį meno centrą „accoAkademija“. Tai įstaiga, siekianti propaguoti akordeono muziką, jos atlikimą, kūrimą, suvokimą. Dar vienas šios įstaigos tikslų – suvienyti jaunuosius talentus, padėti jiems atrasti koncertinių galimybių, profesinio tobulėjimo užsiėmimų... Kol kas mūsų įstaiga dirba tik su keletu jaunų muzikantų, tarp kurių esu ir aš pats. Nors tikiuosi, kad ateityje pavyks išvystyti platesnį veiklos spektrą ir pažadinti didesnį žmonių interesą.

– Kur šiuo metu veiklos turi daugiau – Lietuvoje ar Londone?

– Pastarasis pusmetis prabėgo Lietuvoje. Dabar jau vėl esu Londone. Čia pradedu įrašinėti naują kompaktinę plokštelę su kompanija „Decca Classics“ – garsiosios „Universal Music“ padaliniu. Laukia nemažai koncertinės veiklos, apimančios dar didesnę žanrų įvairovę, ir, tikiuosi, netikėtumų.

– O kur yra tavo namai, į kuriuos labiausiai traukia sugrįžti?

– Nuolat važinėjant tarp Lietuvos ir Londono namų sąvoka yra gana sumišusi mano sąmonėje... Visada galiu grįžti pas mamą į namus Šiauliuose, bet manau, kad aš dar neturiu savo tikrųjų namų.

– Ar jau esi apsisprendęs, su kokia šalimi siesi savo muzikinę veiklą – Lietuva ar Didžiąja Britanija?

– Gyvenime kartais reikalingi labai tikslūs ir aiškūs sprendimai. Kartais jie yra visiškai nereikšmingi. Šiandien dar tikrai nesu apsisprendęs... Tad kol esu jaunas, galiu tuo pasiteisinti.

– Su malonumu priimi visus pasiūlymus, kuriuos tau pateikia užsienio šalių koncertinės veiklos organizatoriai ir įrašų leidėjai?

– Tikrai nepriimu visų pasiūlymų ir kuo toliau, tuo labiau pradedu rinktis, ką noriu daryti. Gaila, ne visada sutampa tai, ką noriu veikti, ir tai, ką reikia daryti dėl išgyvenimo. Tačiau, šiaip ar taip, tai yra muzika, ir galiu drąsiai pasakyti, kad aš gyvenu iš muzikos. Tai kol kas nelengva ir gana nestabilu, bet man tai teikia malonumą.

O kalbant apie konkrečius pasiūlymus galiu pasakyti, kad nuo šių metų pradžios gyvenu tik neseniai gautu pasiūlymu įrašyti plokštelę su pasauline įrašų kompanija „Decca Classics“. Tai tikrai įspūdingas laimėjimas, apie ką svajoja ne vienas geras muzikantas. Man pasisekė – jau pasirašiau paskutinius dokumentus, man įteikė šampano ir palinkėjo sėkmės. Įdomu, kaip viskas klostysis per ateinančius trejus sutarties metus?.. Laukia gana sudėtingas darbo procesas.

– Ar Lietuvos akordeono mokykla labai skiriasi nuo Vakarų Europoje puoselėjamų tradicijų?

– Mokyklos skiriasi visose šalyse, nes kiekviena turi savitas tradicijas. Žinoma, galioja tam tikri ryškiausi standartai: Rytų mokykla ir Vakarų mokykla. Aš, muzikos pradmenis įgijęs iš mokytojos Marytės Markevičienės Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokykloje, pasirinkau Vakarus. Ten išmokau įvairių dalykų, o dabar muzikuodamas pritaikau viską, kas man yra naudinga kaip individualiam atlikėjui. Kai reikia, pasikonsultuoju ir su savo buvusia mokytoja Lietuvoje, kolegomis, taip pat su profesoriumi Ouvenu Murėjumi Londone.

– Ar manai, kad Lietuvoje būtum galėjęs įgyti panašų išsilavinimą, kokį įgijai Londone?

– Žinoma, kad būčiau galėjęs. Tačiau esu labai laimingas, kad baigiau studijas Londone. Tai buvo vienas geriausių mano gyvenime sprendimų. Neslėpsiu, jis suteikė man labai daug rūpesčių ir vargo, bet galiausiai pasiekiau džiuginantį rezultatą.

– Kaip atsitiko, kad studijuoti išvažiavai į Didžiąją Britaniją?

– Tai buvo ekspromtas – norėjau pabandyti kažką kitaip, nei visą savo neilgą gyvenimėlį buvau planavęs. Tas ekspromtas pasirodė esąs vertas dėmesio, kai paaiškėjo, kad įstojau.

– Ar išgyventi Londone nėra sunkiau, nei, tarkim, būtų Lietuvoje?

– Gyventi Londone – nelengva: greitas gyvenimo tempas, nesustojamai iš rankų kaip smėlis bėgantis laikas, nuolatinis judėjimas... Tai jaunystės miestas. Tačiau, žvelgiant giliau, išties kokybišku gyvenimu Londone mėgaujasi tikrai ne jaunimas, o tie, kurie jau kažko pasiekė, gauna geras pajamas, yra sukaupę kapitalo, įsigiję nuosavybės. Būtent ta jaunatviškai studentiška gyvenimo kokybė Londone mane ir išvargino. Dėl to ir išsinešdinau iš ten, nes Lietuvoje kokybės tikrai matau daugiau. Žmonės mažiau skuba, negyvena susispietę į komunas, turi daugiau laisvo laiko, daugiau ilsisi.

– Ar tekdavo ieškotis darbo, kad galėtum ir studijuoti, ir išgyventi?

– Stengdavausi išsilaikyti iš paskutiniųjų. Negalėjau sau leisti daug dirbti, nes didžiąją dalį laiko reikėjo skirti muzikai: repetuoti, groti ir studijuoti. Išgyvenimui užtekdavo pajamų iš mokytojavimo ir koncertinių pasirodymų.

– Dideli dalykai visuomet prasideda nuo smulkmenų. Kada pirmą kartą susidūrei su akordeonu?

– Akordeoną man padovanojo krikšto tėvas, kai mano mama ir teta pastebėjo mano polinkį į muziką. Grojau savamoksliškai gana ilgą laiką, vėliau, nuo aštuonerių metų, pradėjau lankyti muzikos mokyklą.

– Kodėl būtent šis instrumentas sužavėjo, o ne, tarkim, fortepijonas?

– Būtent fortepijonas mane pirmiausia sužavėjo, kai būdamas vos kelerių metukų pamačiau juo grojant per televizorių. Tada pradėjau barbenti pirštais į stalą. Fortepijono niekada neturėjau. O akordeoną gavau dovanų. Man tai buvo puiki alternatyva fortepijonui, ir tikrai dėl to labai džiaugiuosi.

– Dėl muzikos iš gimtosios Tauragės su mama persikėlėte į Šiaulius?

– Taip, mama ir teta, pastebėjusios mano polinkį į muziką ir visokeriopai palaikiusios, man yra artimiausi žmonės. Tėčio aš niekada nemačiau, jis miręs. Šiauliuose įgijau pagrindinį muzikinį išsilavinimą.

– Koks buvo pirmasis tavo kaip akordeonisto laimėjimas?

– Kiek pamenu, tai buvo konkursas Kaune, vėliau – respublikinis konkursas Vilniuje. Man tada buvo dvylika metų, o trylikos jau pradėjau dalyvauti tarptautiniuose konkursuose.

– Koks tarptautinis įvertinimas tau reikšmingiausias?

– Pats svarbiausias laimėjimas – pirmoji vieta pasaulio akordeonistų konkurse „Coupe Mondiale 2010“ Kroatijoje.

– Kiek šiuo metu turi akordeonų?

– Akordeonų esu turėjęs ne vieną, nes keitėsi reikmės. Šiuo metu turiu vieną vienintelį akordeoną, kurio nekeisčiau į nieką kitą – esu jį labai prisijaukinęs. Juo groju nuo 2006 metų. Šį instrumentą man skyrė Šiaulių miesto savivaldybė už muzikos laimėjimus. Nuo to laiko aš jo nepaleidžiu iš rankų. Su juo didžiausi ir svarbiausi laimėjimai pasiekti. Tas instrumentas, manau, jau yra tiesiog persmelktas mano kvapu...

Kartais iš jo reikalauju labai daug, bet tik paėmęs kitą instrumentą į rankas suprantu, kokį „žvėrį“ man suteikta garbė turėti! Būna taip, kad kitu instrumentu net nepavyksta pagroti taip, kaip su savu. Tad tai tik įrodo, kad prisijaukinti instrumentą – labai svarbu.

– Ko gero, nėra taip paprasta transportuoti šį instrumentą?..

– Akordeonas sveria apie penkiolika šešiolika kilogramų. Transportuojant jį visada tenka užsakyti atskirą vietą lėktuve. Tai neatskiriamas mano kelionių kompanionas.

– Ar akordeonui reikia ypatingos priežiūros?

– Ne. Vienintelis svarbus dalykas – tai akordeono derinimas. Jį privaloma atlikti kartą per metus ar pusantrų.

– Kokios išskirtinės savybės reikalingos akordeonistui?

– Visi instrumentininkai turi turėti atitinkamą psichologinį ir fizinį pasirengimą, jei kalbama apie profesionalus. Akordeonistai nėra jokia išimtis.

– Prieš kokius pasirodymus labiausiai jaudiniesi?

– Geros reputacijos, prestižinės scenos pareikalauja daugiausia nervų ir psichologinio darbo su savimi. Tai, žinoma, neatsiejama ir nuo paties praktinio pasirengimo. Pastarasis ypač svarbus pasirodymas buvo „Wigmore Hall“ Londone. Teko itin susikaupti, tačiau rezultatas buvo puikus, o jausmas po grojimo neprilygo jokiam iki tol patirtam jausmui. Tai buvo ypatinga. Dar penkias minutes po pasirodymo negalėjau nustygti vietoje, visas virpėjau nuo energijos antplūdžio.

– Ar, be koncertų, projektų, dar lieka laiko kitokiems malonumams?

– Laisvo laiko turiu ganėtinai mažai. Nebūna tokių dienų, kad galvočiau, ką įdomaus čia nuveikus... Visada esu veiklos sūkury! O atsipalaiduoju įprastai, kaip ir visi žmonės. Tiesą pasakius, nieko ypatingo neveikiu, nelankau jokių įdomių užsiėmimų... Kartkartėmis nueinu į sporto klubą, kino teatrą... Tarp mano draugų populiaru kviesti ir pačiam dalyvauti vakarienėse, kur nestinga laiko įdomiems pokalbiams ir naujoms pažintims. Kai ateina įkvėpimas, retkarčiais kuriu muziką, kartais – poeziją, būna, kad ir kokį prozinį ar publicistinį rašinį parašau.

– Ar norėdamas atsipalaiduoti dažnai klausaisi muzikos?

– Retai klausau muzikos savo malonumui... Matyt, tai profesinis ypatumas...

– Išvardyk bent tris dalykus, kurie tavo gyvenime šiuo metu yra svarbiausi.

– Manyčiau, kad tai būtų tarptautinės karjeros siekimas, profesinis tobulėjimas ir naujų akademinių tikslų bei iššūkių paieškos ir jų įgyvendinimas. Taip pat asmeninė laisvė bei galėjimas būti naudingam tiems, kurie yra šalia manęs.

– Nemanai, kad pernelyg įnikus į vieną sritį lieka nuskriaustos kitos: meilė, šeima, draugai, artimieji, buitis?

– Tai tiesa, bet kol esu jaunas, kol kas to per daug nesureikšminu.

– Kas turėtų įvykti 2013-aisiais, kad galėtum pasakyti, jog esi laimingiausias žmogus pasaulyje?

– Tai jau įvyko! Pasirašiau sutartį, pagal kurią pradedu dirbti su nauju vadybininku ir prodiuseriu Riku Bleskiu, o svarbiausia – šiais metais su kompanija „Decca Classics“ išleisiu kompaktinę plokštelę!