– Maestro, ar žinote, kiek per daugiau nei 70 metų sukūrėte dainų?
– Jums leidus, aš atsinešiu užrašus... Iki šios dienos esu dalyvavęs 435 susitikimuose, surengęs 347 autorinius koncertus ir sukūręs apie 500 kūrinių – ne tik estradinių dainų, bet ir stambesnių instrumentinių kūrinių.
– Visus savo kūrybinius žingsnius fiksuojate užrašuose?..
– Tai darau nuo pat kūrybinės veiklos pradžios. Mano mokytojas profesorius Vaclovas Paketūras stropiai registruodavo kiekvieną savo kūrinį, pažymėdavo jo atlikimo vietą, datą ir pan. Matyt, iš jo paėmiau šį pavyzdį.
– Ar prisimenate, kada parašėte paskutinį kūrinį?
– Paskutinio dar neparašiau... Šiuo metu rašau tik estradines dainas. Naujausią sukūriau bene prieš porą savaičių.
– Ar esate pastebėjęs, kada geriausiai klojasi mintys, rutuliojasi idėjos?
– Pastaruoju metu įkvėpimas mane dažniausiai aplanko naktimis, kai aplinkui tyku, ramu, niekas netrukdo skambučiais. Mano pianinas stovi kampiniame kambaryje, kur aplinkui niekas nemiega. Pagavus įkvėpimui, sėdu prie jo ir plėtoju melodiją. Iki šiol dar nė vienas kaimynas nesiskundė, kad trikdau jo poilsį.
– Galite save užprogramuoti, kad, tarkime, šią naktį nemiegosite ir atsiduosite kūrybai?
– Šitaip niekada nebūna. Mintis kyla spontaniškai, dažnai net tenka šokti iš lovos ir užsirašyti staiga šmėkštelėjusią idėją.
– Ar dažnai tas idėjas sužadindavo ypatingi išgyvenimai ar istorijos?
– Ko gero, tokių dainų mano kūryboje nėra. Visos gimusios iš įkvėpimo. Dažniausiai pirmiau gimdavo melodija, o paskui tekstas. Toks kūrimo būdas man priimtiniausias, nors būdavo ir atvirkščiai – kai melodiją rašydavau sukurtam tekstui.
– Neseniai pasirodė jūsų geriausių dainų kompaktinė plokštelė „Prisiminimų tango“. Nebuvo sunku išrinkti mėgstamiausias dainas?
– Žinoma, tai buvo sunkus uždavinys. Kiekviena daina susijusi su tam tikrais išgyvenimais, prisiminimais, ir iš gausaus jų būrio išmesti kurią nors tolygu tam, tarsi tau būtų amputuojamas pirštas. Iš pradžių buvo sumanyta dviguba plokštelė su 50 kūrinių, vėliau pusę jų teko atmesti. Dariau tai su didžiausiu skausmu. Norėjosi, kad plokštelėje skambėtų žinomos, įvairios ir viena į kitą nepanašios dainos.
– Ar tikite, kad prieš dešimtmečius buvusios populiarios dainos gali būti įdomios ir šiandienos klausytojui?
– Manau, kad taip, ypač jeigu dainai sukuriama nauja instrumentuotė, suteikiamas šiuolaikinis ritmas, ją atlieka jauni dainininkai. Juk yra prieš šimtą metų sukurtų dainų, kurios ir šiandien itin populiarios. Čia kalbu, aišku, ne apie save, bet ką gali žinoti...
– Kurie atlikėjai, jūsų manymu, jūsų kūriniams suteikdavo ypatingo žavesio?
– Šioje plokštelėje skamba mano mėgstamiausių atlikėjų balsai. Vienas iš jų – Leonidas Šumskis, dabar gyvenantis Maskvoje, niekur nesimokęs muzikos, bet labai muzikalus ir puikiai interpretavęs mano dainas. Apie šimtą dainų sukūriau Stasiui Liupkevičiui. Man labai artimos buvo šviesaus atminimo Janina Miščiukaitė, Onutė Valiukevičiūtė... Priešingai nei Benjaminas Gorbulskis, aš dainas kūriau neturėdamas konkretaus adresato.
– Anuomet visos dainos turėdavo pereiti griežtą cenzūrą. Ar dėl to buvote nors kartą baramas?
– Dėl to nebuvo uždrausta nė viena mano daina. Tačiau tai nereiškia, kad neturėjau nemalonumų. Per Maskvos radiją nuskambėjus dainai „Dar nežinia“, kurioje buvo žodžiai „ką atneš rytojus – nežinia“, manęs ėmė klausinėti, ar aš iš tiesų nesu užtikrintas dėl mūsų ateities.
Vyrukai prisakė pakeisti žodžius ir ateityje galvoti, apie ką kalbu.
Dar viena „užstrigusi“ daina buvo „Trumpa laimė“: saulės nėra, laimės nėra... Tai daina apie meilę, vėliau tapusi hipių himnu. Kitados šią dainą paleido prieš šventinę demonstraciją tuometėje Lenino aikštėje. Po kelių dienų – kvietimas į tam tikrus organus. Manęs klausė, kaip čia taip išėjo. Atsakiau, kad tas tekstas – ne mano. Tada jie, pasikrapštę pakaušį, pagrūmojo pirštu ir liepė atidžiau skaityti tekstus.
– Muzikologas Viktoras Gerulaitis pabrėžia, kad jūsų dainos išsiskiria žvalia nuotaika, skoningu humoru, tačiau lyrizmas jums nebūdingas. Ar tai reiškia, kad dainos visiškai atspindi kūrėjo charakterį?
– Man atrodo, kad melancholikas smagių dainų tikrai nekurs. Jaunystėje buvau gerokai linksmesnis nei šiuo metu. Dabar mano kūryboje lyrikos daugiau, o tada devynios iš dešimties mano sukurtų dainų buvo linksmos. Gal dėl to ir išpopuliarėjo, nes tokios dainos Lietuvoje neturėjo konkurencijos.
– Kas dabar jūsų kūrybai suteikia daugiau lyrizmo?
– Pirmiausia nekokia sveikata. Prieš porą metų jau vos į aną pasaulį nenukeliavau. Patyriau insultą. Po jubiliejinio vakaro man staiga sutriko sveikata, ir jei ne atsitiktinai gatve ėjęs politikas gydytojas Vytenis Andriukaitis, galbūt jau ilsėčiausi Antakalnio kapinėse.
– Kiek šiandien sukuriate dainų?
– Dabar per mėnesį sukuriu kokias keturias, o anksčiau būdavo, kad per dieną gimdavo po kelias, aišku, ne visos vienodai vertingos, tarp jų būdavo ir paprastų vaikiškų dainelių.
– Kada buvo gražiausias jūsų gyvenimo laikotarpis?
– Ko gero, tai buvo 1970–1990 metai. Tada ypač lengvai gimdavo dainos, jos buvo populiarios, dažnai skambėdavo. Tais laikais jautėmės reikalingi. Mus labai šefuodavo LRT lengvosios muzikos orkestras. Parašydavai dainą, o paskui iki jos suskambėjimo eteryje viską padarydavo orkestras. Dabar viską turi daryti už savo pinigus. Būtų paprasčiau, jei geriau išmanyčiau kompiuterį. Tačiau man jis – kažkokia chemija... Kitaip sakant, išlaidų gausybė, o pajamų jokių.
– Ar jau mokykloje svajojote tapti kompozitoriumi?
– Tokią žydrą svajonę turėjau... Mes gyvenome nekokiomis sąlygomis. Tačiau mano tėvai buvo palankiai nusiteikę mano muzikavimo atžvilgiu. Tėvas, muzikos mokytojas, mokė mane solfedžio. Neturėjau jokio instrumento, tad ant stalo buvau nusipiešęs klaviatūrą ir mokiausi „groti“. Teoriją ir solfedį buvau išmokęs puikiai. Stodamas į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą gavau penketą.
Tačiau kai komisijos narys Jurgis Gaižauskas manęs paprašė paskambinti, pasakiau, kad negaliu, nors galvoje skamba daugybė melodijų. Pasiūlė studijuoti muzikos teoriją ir kompoziciją. Iškart pasinėriau į mokslus ir jau po pusmečio turėjau penketą iš kūrybos. Galvojau, tapsiu kompozitorius, rašysiu simfonijas. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai įstojau į konservatoriją.
Antrame kurse įsimylėjau ir savo simpatijai parašiau dainą pagal Vlado Mozūriūno žodžius „Parašyk tu man paprastą laišką“. Nunešiau į radiją. Jiems patiko mano daina. Netrukus ji nuskambėjo per televiziją naujamečiame koncerte. Iš laimės skraidžiau tarsi ant sparnų. Tais laikais estradinių dainų nebuvo daug. Tad netrukus man pradėjo skambinti estradinių kolektyvų vadovai prašydami dainų. Buvau priverstas jas rašyti.
– Dabar nė kiek nesigailite, kad nepasukote rimtesniu keliu?
– Man būdavo smagu, kad mano dainas atlikdavo profesionalūs dainininkai ar mėgėjai, taip pat džiugindavo, jei kažkas prie vaišių stalo jas traukdavo. Rimti kūriniai, kaip sakoma, atliekami vieną kartą, bet skamba du sykius – pirmąjį ir paskutinį, o jų kūrėjus mažai kas žino. Ši muzika reikalinga tik profesionalams.
– Kokiems malonumams skirdavote savo laisvalaikį?
– Visų pirma aš kurdavau tik laisvalaikiu, dažniausiai naktimis, nes visą laiką dirbau pedagogu, kartu ir direktoriumi, vėliau dėsčiau konservatorijoje, Pedagoginiame institute. Laisvalaikį skirdavau dar vienai savo aistrai – kolekcionavimui. Aš nuo vaikystės rinkau viską, kas tik įmanoma: pirmiausia peteliškes, vabalus, akmenukus, būdamas šešerių susidomėjau pašto ženklais ir juos renku iki šios dienos.
Mano tema – muzika. Dešimtoje klasėje turėjau apie 40 tūkstančių pašto ženklų. Būdavo, kad už vieną geidžiamą pašto ženklą galėdavau atiduoti tūkstantį kitų. Apie 1990-uosius buvau surinkęs 90 procentų visų pasaulio pašto ženklų muzikos tematika. Tačiau ilgainiui mano tarptautiniai ryšiai nutrūko. Dabar liko gal kokie penki kontaktai.
Dėl to susirašinėjimo anuomet buvau patyręs nemalonumų, nes susirašinėjimas su Vakarų šalimis nebuvo toleruojamas, o neantspauduoti pašto ženklai buvo prilyginami valiutai. Dar turiu sukaupęs gražią atvirukų, knygų kolekciją, didžiulę fonoteką. Ir dabar visa tai renku toliau, tik jau nėra to jaunatviško užsidegimo.
– Dienomis dirbdavote ir tvarkėte kolekcijas, naktimis kurdavote... Jūsų žmonai tai patikdavo?
– Žmona manęs kartais ne juokais paklausdavo, kokių galų aš „ženijausi“. Tad teko pasirūpinti atžala, o paskui galėjau ramiai atsiduoti savo pomėgiams.
– Šiandien viena iš jūsų atžalų – Artūras – yra taip pat žinomas muzikas. Ne be jūsų įtakos?
– Aš jį agitavau domėtis muzika, į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą įkišau... Džiaugsmo jam buvo nedaug, kai, užuot spardęs kamuolį, turėjo smuiku čirpinti. Kad ir kaip būtų keista, vaikystėje jis neišsiskyrė gera klausa, tačiau jam paėmus smuiką išsivystė absoliuti klausa.
Prisimenu, kartą namuose radau jį gulintį ant grindų ir grojantį smuiku. Nusistebėjau, o jis man sako: „Tėveli, tas smuikas toks sunkus!“ Tada pasiūliau smuiką iškeisti į chorinį dirigavimą, ir matote, kas iš to išėjo. Šiandien jis jau turi savo džiazo mokyklą, kelis muzikinius kolektyvus. Nuo pat mažumės augęs namuose skambant džiazo įrašams, matyt, nė negalėjo pasukti kitu keliu. Dabar jis daug ir su malonumu dirba. Džiaugiuosi, kad pasuko šiuo keliu. Mano dukra Ingrida taip pat studijavo konservatorijoje, tačiau šiandien gerai įsitaisiusi turizmo versle.
– Turite net keturis anūkus – visus berniukus. Ar jie draugauja su muzika?
– Ingridos jaunėlis, septyniolikmetis Jonas, iki šių metų dainavo Artūro ansamblyje, buvo solistas, tačiau draugų paveiktas nutarė daugiau nebedainuoti. Artūro vyresnėlis Paulius, nors ir mokosi dailės, dainuoja jo sukurtame trio „Duok penkis“. Jie – daugkartiniai „Dainų dainelės“ laureatai.
– Kokia jūsų nuomonė apie šiuolaikinę muziką?
– Atvirai pasakysiu – nėra dėl ko džiūgauti. Dabar dažnai muziką rašo nepažįstantys natų, neturintys nei klausos, nei jokių gabumų žmonės. Lygiai tokie patys ir poetai. Ar jums išliko galvoje bent viena daina iš tų, kurios pretenduoja į „Euroviziją“? Per tris atrankos turus nenuskambėjo nė viena daina, kuri būtų verta ne tik skambėti Baku, bet ir namie parodyti. Nėra nei melodijos, nei kūrinio kulminacijos. Prieš keturis dešimtmečius sukurtos ir šiuolaikiškai perdarytos dainos skamba ir šiandien, nes turi tvirtą pagrindą. Liūdna, bet šiandienėse dainose to dažniausiai nebūna. Ir, matyt, bet kokios kovos su tokia situacija priemonės atrodys kaip donkichotizmas.
– Kokia daina jums geriausiai atspindi jaunystės žavesį?
– Turbūt „Vaivorykštė“. Tai šilta melodinga daina. Ši lyrinė daina, matyt, geriausiai atspindi mano dabartinę būseną – norą turėti kuo daugiau ramybės.
– Ką šiuo metu dažniausiai veikiate dienomis?
– Atvirai pasakysiu – nieko gero: žiūriu televizorių, skaitau spaudą, romanus, nes dar daug liko neperskaitytos klasikos.
– Kokį sumanymą dar labai norėtųsi įgyvendinti?
– Galbūt parašyti dar bent vieną dainą, vertą šlovės, kurią pelnė „Žalioj stotelėje“ ar „Dzūkija“, tapusios vos ne liaudies dainomis. Tai sunkiai įgyvendinama svajonė, nes jeigu žinotum, kaip parašyti šitokias dainas, kitokioms net laiko negaištum. Deja, taip neišeina. Matyt, kažkokios jėgos iš viršaus tau kartais ima ir apšviečia protą.