Toliau pateikta keletas ištraukų iš portale lifedeeper.ru išspausdinto interviu su T. Černigovskaja.
Įgimtus gabumus galima palyginti su paveldėtu brangiu „Steinway“ firmos rojaliu: tai, žinoma, puiku, bet juk mokytis groti vis tiek reikia
Protas pajėgus įsiminti viską, prie ko jam tenka prisiliesti: užuosti, išmėginti, išgirsti, pačiupinėti ir t. t. Ir protas – ne rėtis. Niekas pro jį neišbyra. Paprastai tariant, mes nieko nepamirštame: tiesiog yra taip, tarsi didžioji dalis duomenų būtų saugoma aplanke, pavadinimu „Kita“. Dėl šios priežasties geriau neklausyti prastos muzikos, neskaityti prastų knygų, nevalgyti visokio šlamšto, negerti nesveikų gėrimų ir nebendrauti su tuščiais žmonėmis.
Šnekant apibendrintai, kad vyktų kūrybos procesas, būtina išjungti kognityvinę kontrolę ir nebijoti klysti. Klaidos – tai puiku. Be to, kas gi pasakys, kas yra klaida?
Daugelis kūrybingų žmonių sako, kad įkvėpimas ateina netikėtai, užsiimant kasdiene veikla, niekaip nesusijusia su sprendžiama užduotimi. Tarkim, žiūrint televizorių arba skaitant knygą staiga gali užgimti tas ilgai nepagautas ryšys. Kaip rodo mokslo istorija, atradimų nesuplanuosi, nebent tai būtų techniniai pasiekimai (jie įmanomi ir kompiuteriui). Tačiau idėjos aplanko tada, kai žmogus visiškai joms nepasirengęs.
Atradimai nepavaldūs jokiems planams. Tiesa, būtina pridurti, kad juos padaro tik atitinkamai pasiruošę protai. Juk periodinė elementų lentelė prisisapnavo Dmitrijui Mendelejevui, o ne jo virėjai. Mokslininkas ilgai ir intensyviai darbavosi, siekdamas ją sudaryti, todėl protas nuolatos apie tai galvojo, kol staiga per sapnus užgimė idėja. Aš kartais štai kaip sakau: Mendelejevo lentelei baisai įkyrėjo visa ta istorija, todėl ji nutarė apsireikšti sapne visu savo gražumu.
Žmonės yra persiėmę klaidingų nuostatų. Tarkim, jie galvoja, kad virėjas yra menkesnis už dirigentą. Tačiau taip nėra: genialus virėjas yra vertingesnis už visus dirigentus – šitai aš sakau kaip gurmanė. Lyginti tokius žmones yra tas pats, kas lyginti rūgštų maistą ir kvadratinius objektus. Pats klausimas suformuluotas netinkamai. Kiekvienas yra geras savo srityje.
Mąstyti ne taip, kaip visi, arba kūrybingų vaikų problemos
Kūrybingi žmonės mokosi patys ir pradeda tai daryti labai anksti. Neįprastų savo minčių ir idėjų jie niekada nelaiko kažkuo ypatingu. Tai jiems – įprasti, eiliniai dalykai. Dažnai jie nė nesuvokia, kuo yra nusipelnę, nes viskas neva taip akivaizdu. Tačiau akivaizdu tik jiems.
Tokie žmonės paprastai neišvengia problemų mokykloje, daugelis iš jų – protingesni nei mokytojai. Jie, aišku, nežino viso to, ką žino mokytojai, tačiau vis tiek gali būti protingesni. Dėl šios priežasties jie neretai pakliūva į sudėtingas situacijas, kai tenka atlaikyti visuomenės spaudimą.
Vienas mano kolega, vaikų gydytojas, sykį papasakojo dėmesio vertą istoriją. Vienas berniukas – totalus dvejetukininkas – sėdėdamas namuose išrado garo mašiną, be to, ne tik išrado, bet ir surinko.
Tik įsivaizduokite – bute paleista saulėgrąžų aliejumi varoma garo mašina. Deja, visi laikė vaiką kvaileliu.
Kodėl būtina skaityti
Norint lavintis, reikia skaityti sudėtingą literatūrą, be to, skaityti reikia ištisai – nuo pradžios iki galo. Hipertekstai, siūlantys galimybė spustelėti konkrečius, išskirtus žodžius ir taip atsitraukti nuo to, kas skaitoma, ardo minčių vientisumą.
Taip skaityti nuo mažumės pratę žmonės paprastai nesugeba perskaityti ilgo teksto. Jų sąmonė sutrūkinėjusi: šis tas iš vienur, šis tas iš kitur. Toks vaikas, paprašytas papasakoti, ką perskaitė, nesugeba to padaryti.
Mokslininkų prognozės, atsakant į klausimą, kiek dėmesio ateityje bus skiriama skaitymui, toli gražu nėra optimistinės. Pranašaujamas milžiniškas atotrūkis tarp intelektualaus elito ir didžiosios Žemės rutulio žmonių masės.
Tačiau jei vaikai domėsis vien komiksais, jų galvose nesusiformuos ne tik sąmoningumą formuojančiai sudėtingai literatūrai skaityti reikalingas algoritmas, bet ir sudėtingo mąstymo algoritmas: galvoti jie sugebės tik apie tai, kokį mygtuką paspausti, kad būtų pristatytas mėsainis.
Kitaip ne buvo manyta anksčiau, protas yra plastiškas ne vien vaikystėje. Esama įrodymų, kad nauji neuroniniai ryšiai susidarinėja iki gyvenimo pabaigos. Bet kuris darbas, išskyrus nuobodų ir monotonišką, duoda protui naudos. Svarbiausia – nuolatos domėtis kintančia ir sudėtinga informacija.
Galimybė įgyti ypač aukštą išsilavinimą gali tapti pasiekiama tik elitui, pašauktiesiems. Prisiminkime Umberto Eco romane „Rožės vardas“ išsakytą mintį, kad į biblioteką turėtų būti įleidžiami tik tie, kurie moka ir yra pasirengę priimti sudėtingas žinias. Žmonės pasidalys į tuos, kurie gebės skaityti sudėtingą literatūrą, ir tuos, kurie vien tik per antraštes gaus informacijos nuotrupas iš interneto. Takoskyra tolydžio didės.
Jei atsigulsime ant sofos ir porą metų šitaip pragulėsime, nebepajėgsime atsistoti. Jei protui siūlysime vien idiotiškus žurnalus, paviršutiniškus žmones, lengvą, banalią muziką ir kvailus filmus, neturėsime teisės skųstis. Protas turi sunkiai (!) dirbti. Protui neturi būti lengva. Rinkitės knygą, kuri kam nors galbūt lengva, bet jums – sudėtinga. Filmą, kurio nepavyksta suprasti. Tada teks galvoti, skaityti atsiliepimus. Eikite į spektaklius, kuriuos pasižiūrėjus gali būti neaišku, ką norėjo pasakyti režisierius. Tiktai tada, jei taip elgsitės, protas bus užimtas darbu.