Montekristo istorija - apie keršto beprasmiškumą

Kauno valstybinis muzikinis teatras jau kovo 7 d. išleidžia neeilinę premjerą - muzikinę žymiojo Aleksandro Diuma (Alexander Dumas) romano „Grafas Montekristas“ versiją, kurią pateikė kompozitorius Frank Wildhorn ir dramaturgas Jack Murphy.

Užburiančiame dviejų dalių spektaklyje beveik 80 dainuojančių ir šokančių artistų sukūrė apie 40 personažų. Jiems pasiūta daugiau nei 90 porų avalynės ir 230 kostiumų, kuriems prireikė arti 2000 metrų skirtingos rūšies audinių. Daugelis artistų čia persirengs po kelis kartus.

Spektaklio metu scenos grindis slėgs pusantros tonos svorio dekoracijų kombinacija. Išradingos vaizdo projekcijos kurs beveik 3D efektą. Prabangius, stilizuotus 19 amžiaus kostiumus puoš kilogramai Svarovskio kristalų, daugybė kitų efektingų kostiumų aksesuarų – brangių papuošalų, diržų, šalių, siuvinių, kaukių. O kur dar įvairiausi pirotechnikos fokusai, profesionalių kaskadinių triukų statytojų ir fechtavimo mokytojų parengti numeriai...

Spektaklis, kurį kuria režisierius Kęstutis S. Jakštas, dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Gintaras Makarevičius, teatro kostiumų, grimo bei mados pasaulio guru Juozas Statkevičius, vyksta tarsi vienu kvėptelėjimu, nes statytojai sumaniai varijuoja įvairia muzikine stilistika, kuria plačios paletės emociją, išryškinančia tragiškas, o kartkartėm ir komiškas spektaklio situacijas. Įspūdį stiprina gyvumo bei neaprėpiamo gilumo teikiančios scenografijoje taikomos šiuolaikinės moderniosios technologijos.

Šį miuziklą Kauno scenai „atrado“ aktorė ir dainininkė „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Viktorija Streiča, ji išvertė dramaturgo Jack Murphy tekstą į lietuvių kalbą ir šiame spektaklyje sukūrė piratų vadės Luizos Vamp vaidmenį.

- Savo, kaip aktorės, karjerą pradėjote būdama vos vienerių, kuomet nusifilmavote savo tėvo – garsaus Latvijos aktoriaus ir režisieriaus Janio Streičos filme. Kur geriau jaučiatės - filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje?

- Nekoketuodama galiu prisipažinti, kad scena – mano stichija. Ir nesvarbu, ar vedu renginį, dainuoju miuzikle ar filmuojuosi kine. Kinas ir televizija turi galingą įrankį - montažą, kuriam pavaldus bet kuris artistas. Jo pagalba nevykėliai gali tapti puikiais aktoriais ir atvirkščiai. Tuo tarpu teatre niekas neiškirps nevykusiai suvaidinto epizodo, klaidingai pasakyto teksto, į toną nepataikytos natos.

Teatras labiau traukia. Dėl akimirkos, žiūrovų, kurie ateina patirti tam tikrų emocijų. Istorijos ir emocijų perteikimas per muziką, dainą man labai svarbu. Teatras – tai apsivalymas. Reginys. Atsakymų į klausimus ieškojimas. Jo scenoje liejasi aistros, vaidinamos dramos. Čia nuo aktoriaus meistriškumo, jo pasirodymo scenoje priklauso publikos ir kiekvieno žiūrovo atskirai dvasinė būsena.

Artisto pareiga daryti viską, kad po spektaklio žmogus išeitų pailsėjęs, pagijęs dvasiškai. Teatre esi čia ir dabar. Mane tai jaudina ir man patinka gyventi teatru.

- Beveik visuose teatro repertuare esančiuose miuzikluose dainuojate pagrindinius vaidmenis. Kuo patrauklus šis žanras?

- Esu tiesiog pamišusi dėl geriausių Brodvėjaus spektaklių. Beje, nemažai kine vaidinančių amerikiečių aktorių yra būtent miuziklų artistai. Daug kas to nežino, kol jie neuždainuoja...Miuziklas – mano mėgstamiausias žanras, mano aistra, reikalaujanti iš aktoriaus nepaprasto universalumo.

- Jūs ne tik vaidinate spektakliuose. Esate parašiusi libretą spektakliui "Zygfrydo Vernerio kabaretas", išvertėte miuziklo „Grafas Montekristas“ tekstą. Kaip atsitiko, kad ėmėtės plunksnos?

- Kilus idėjai statyti spektaklį „Zygfrydo Vernerio kabaretas“ kreipėsi į kone dešimtį literatų, bet visi pasirodė velniškai užsiėmę... Jausmas, atsidūrus absoliučioje neviltyje, nenusakomas - net ketinome palaidoti idėją apie mintyse skambantį nuostabų muzikinį spektaklį... Bet... Kęstas (režisierius Kęstutis Jakštas) tarstelėjo: "o jeigu scenarijų parašytum tu pati...".

Išdrįsau, nes studijavau dramaturgiją Latvijos Kultūros akademijoje. Be to, seniai rašau tekstus, scenarijus įvairiems koncertams, renginiams, todėl sumanymas iš pirmo žvilgsnio pasirodė tikrai nesudėtingas.... Be to, drauge su Kęstu dirbame ne pirmą kartą. Jis žino, ką galiu...“

- Ką naujo poros šimtmečių senumo „Grafo Montekristo“ istorija gali papasakoti šiuolaikiniam žmogui? Kerštas šiandiena yra silpnybė ar pergalės siekis?

- Montekristo tema labai romantiška. Tai - prisiminimai iš vaikystės, tai vienas iš kūrinių, su kuriais užaugome. Todėl žiūrovas neabejotinai gaus didžiulį pliūpsnį emocijų, pergyvenimų, prisiminimų ir suvokimą, kad pats didžiausias kerštas – tai atleidimas. Kita vertus, keršto troškimas - natūralus sužlugdyto žmogaus poreikis. Juk labiausiai atkeršysi žmogui jam atleisdamas...

Tad mūsų spektaklis - apie keršto beprasmiškumą. Abatas Farija prašo Grafo Montekristo pamiršti kerštą - kerštas priklauso Viešpačiui...Tuo tarpu Grafas Montekristas čia prisiima Viešpats vaidmenį....

- Papasakokite apie savo heroję Luizą Vamp...

- Mano herojės A.Diuma romane nėra. Tai kelių personažų samplaika, dramaturginis miuziklo autorių pasirinkimas, antipodas pačiai Mersedesai. Piratų vadė – Luiza Vamp nėra bloga, tik visiška laukinė, amazonė. Luiza Vamp atsiranda Montekristo kelyje ir ištiesia jam pagalbos ranką.

- Ar drįstate spektaklio repeticijų metu priešgyniauti režisieriui, beje, savo vyrui?

- Dirbti su režisierium, kuris yra dar ir tavo vyras – nėra paprasta. Vis dar stengiuoisi jį nustebinti, tačiau jei jau dirbame kartu, iš manęs reikalauja dvigubai ar trigubai daugiau nei iš kitų. Ir bara mane dešimt kartų daugiau nei kitus. Ginčytis su režisieriais niekada nebijojau, bet taip pat žinau, kad kartais geriau patylėti.

Mano tėtis sakydavo: „Nesuk man galvos - parodyk.“ Tai aš ir nebeįrodinėju, parodau, ką sumaniusi. Nesu nuo savo vyro priklausoma, turiu savo nuomonę, užtat mūsų darbas dažniausiai tampa bendra kūryba.