H. Keller bičiuliavosi su Marku Twainu ir Alexanderiu Grahamu Bellu, nepaisant jokių aplinkybių, sugebėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą ir parašyti daugiau nei dešimt knygų. Jos biografija ir dabar dėstoma visose Jungtinių Valstijų mokyklose, rašo AdMe.ru.
H. Keller gyvenimas – labai jautri ir kartu optimizmą budinanti istorija. Vargu ar rastųsi žmogus, galintis likti abejingas tokios sudėtingos lemties asmenybei. Toliau pateiktas pasakojimas apie rašytojos nueitą kelią įkvėpė daugelį – suteikė jėgų nepabūgti iššūkių ir nesuklupti ties likimo vingiais.
Vaikystė
Helen gimė nuskurdusio leidėjo, pilietinio karo veterano Arthuro Kellerio ir antra jo žmona tapusios Kate Adams šeimoje. Mergaitė anksti pradėjo kalbėti ir vaikščioti. Iš prigimties smalsus ir aktyvus vaikas kone visą laiką leido namą supančiame sode. Vėliau parašytoje knygoje „The Story of My Life“ (Mano gyvenimo istorija) H. Keller šį laikotarpį apibūdina kaip džiaugsmingą ir nerūpestingą, be to, užsiminė, kad tada regėti gamtos vaizdai visiems laikams įstrigo atmintin ir labai padėjo mokantis įvairių dalykų.
Visgi laiminga vaikystė tęsėsi neilgai. 1882-aisiais, teturėdama 19 mėnesių, H. Keller persirgo sunkiu smegenų uždegimu, kuris, veikiausiai, buvo skarlatinos arba raudonukės pasekmė. Liga, tiesą sakant, vos nepasiglemžė mažo vaiko gyvybės.
„Pasak gydytojo, į smegenis ir skrandį buvo priplūdę ypač daug kraujo. Jis manė, kad aš neišgyvensiu. Vis dėlto anksti rytą karščiavimas liovėsi – taip pat paslaptingai ir netikėtai, kaip ir prasidėjo. Tą rytą namuose tvyrojo išties džiugi nuotaika. Tada net gydytojas nežinojo, kad aš niekada jau nieko nematysiu ir negirdėsiu.“
Gyvenimas tamsoje
Kad ir sunkiai, tačiau mergaitė vis dėlto išmoko bendrauti gestais. Motinos pastangų dėka Helen išmoko savo drabužius atskirti nuo svetimų, paprašyti konkretaus maisto, reikšti sutikimą arba nepasitenkinimą. Visgi ji suprato, kad skiriasi nuo aplinkinių, kad negirdi, ką jie sako, todėl negali su jais kalbėtis. Šis suvokimas kartais sukeldavo įsiūčio protrūkius, neretai nukreiptus į auklę, motiną ir jaunėlę seserį Mildred.
„Jaučiausi taip, tarsi mane laikytų kažkokios nematomos rankos, ir dėjau milžiniškas pastangas, kad kaip nors išsivaduočiau. Aš kovojau. Nors tas kapanojimasis ir ne ypač pasiteisino, vis dėlto jutau labai stiprų norą priešintis. Galų gale paprastai apsipildavau ašaromis – viskas baigdavosi visišku išsekimu. Jei šalimais būdavo mama, aš įsikniaubdavau jai į glėbį ir jausdavausi per daug nelaiminga, kad prisiminčiau praūžusios audros priežastį. Su laiku naujų bendravimo būdų poreikis tapo toks didelis, kad įsiūčio priepuoliai ištikdavo kasdien, o kartais ir kas valandą.“
Tais laikais nebuvo taikoma jokios kurčneregių vaikų mokymo metodikos: daugeliu atvejų jie buvo iš karto išsiunčiami į neįgaliųjų prieglaudą. Tačiau viskas pasikeitė, kai mergaitės motina iš Charleso Dickenso „Amerikietiškų užrašų“ („American Notes for General Circulation“) sužinojo apie poetę Laurą Bridgman. Ji buvo pirmas kurčneregys žmogus, kuriam pavyko baigti mokyklą. Adaptuotis visuomenėje L. Bridgman padėjo mokytojas Samuelis Howe, tik jis buvo miręs dar iki Helen gimimo. Vis dėlto mergaitės tėvai nenuleido rankų ir, vadovaudamiesi telefono išradėjo A. G. Bello patarimu, kreipėsi į akliesiems skirtą Perkinso mokyklą – tą pačią, kurioje kadaise mokėsi L. Bridgman. Iš jos į Kellerių namus atvyko jauna mokytoja Anne Sullivan.
Pati reikšmingiausia diena
„Svarbiausia diena mano gyvenime – tai ta, kai pas mane atvyko mokytoja Anne Sullivan. Mane apima begalinė nuostaba, kai galvoju apie milžinišką kontrastą tarp dviejų gyvenimų, sujungtų kaip tik tos dienos.“
A. Sullivan į Kellerių namus atvyko 1887 m. kovo 7 d. ir iš karto paprašė, kad jai ir mokinei būtų išskirta atskira patalpa, nes mokymas, esą, negalėjo būti sėkmingas, kai aplinkui nuolatos sukiojasi tarnai ir gailestingoji motina. Anne padovanojo Helen lėlę ir pirštais ant jos rankos išvedžiojo žodį „lėlė“. Lygiai taip paraidžiui ji vedžiojo įvairias sąvokas, kurios turėjo būti paaiškintos. Helen nesunkiai įsimindavo raides. Užvis sunkiausia buvo suvokti, ką būtent reiškia konkretūs pavadinimai. Tarkim, ji visada painiodavo žodžius „puodelis“, „pienas“ ir „gerti“.
Štai kaip suvokimo akimirkas prisimena H. Keller savo autobiografijoje:
„Keliuku mes pasukome prie šulinio, o orientavomės pagal šalimais augusio sausmedžio aromatą. Prie šulinio buvo kažkoks žmogus: jis pumpavo vandenį. Mokytoja pakišo mano ranką po srove. Kai šaltas vanduo ėmė tikšti man į delną, ant kito delno ji paraidžiui išvedžiojo žodį „vanduo“: iš pradžių lėtai, o tada – greitai. Aš sustingau. Visą dėmesį buvau sutelkusi į jos pirštų judesius. Sąmonėje nejučiom iškilo kažkoks užmirštas pavidalas, sugrįžo užmirštos mintys. Tarsi akimirksniu atsivėrė paslaptinga kalbos prasmė. Supratau, kad vanduo – tai ir yra ta stebuklinga mano delnu srūvanti gaiva.“
Per mėnesį, padedama A. Sullivan, mergaitė išmoko atskirti daiktavardžius nuo veiksmažodžių, dar po kurio laiko – sudarinėti sakinius, o po trejeto mėnesių sugebėjo Braille‘io raštu parašyti draugui laišką. Leisdama laiką Perkinso mokykloje, Helen po truputį mokėsi kalbėti. Su ja dirbo mokytoja Sarah Fuller. Vis dėlto daugeliui jos tariami garsai taip ir liko nesuprantami.
Studijos koledže
Baigusi Wrighto-Humasono mokyklą kurtiesiems, H. Keller įstojo į Harvardo universiteto mergaičių mokyklą. 1896-aisiais rašytojas M. Twainas ir verslininkas Henry Rogersas, įmonės „Standard Oil“ viceprezidentas, rašytojo Laurence‘o Huttono namuose susipažino su Helen. M. Twainą pakerėjo mergaitės gabumai ir jis parašė H. Rogerso žmonai laišką, kuriame prašė paremti H. Keller finansiškai. Helen prisiminė, kad rašytojas su ja elgėsi ne kaip su apsigimėle, o kaip su neįgaliu žmogumi, mėginusiu rasti būdą, kaip apeiti sunkumus. H. Rogersas apmokėjo mergaitės mokslą Radcliffe‘o koledže šitaip padėdamas išsipildyti didžiausiai jos gyvenimo svajonei. Jis ilgą laiką rėmė H. Keller mokėdamas jai stipendiją. Norėdama atsidėkoti Helen dedikavo Rogersų porai knygą „The World I Live In“ (Pasaulis, kuriame gyvenu).
„Prisimenu pačią pirmą mokslų Radcliffe‘e dieną. Daugybę metų buvau jos laukusi. Kažkas daug stipresnis nei draugų įkalbinėjimai ir mano pačios širdies maldos vertė mane jaustis taip, tarsi būčiau reginčiųjų ir girdinčiųjų matas. Žinojau, kad teks susidurti su daugybe kliūčių, tačiau veržte veržiausi su jomis susidoroti.“
Mokytis koledže kurčneregei mergaitei suvis nebuvo lengva. Radcliffe‘o koledžas tais laikais buvo labiausiai prestižinė moterims skirta mokykla visose Jungtinėse Valstijose. Lekcijų medžiagą po užsiėmimų tekdavo persispausdinti, o vadovėlių skaitymas, pasitelkus daktilinę kalbą, H. Keller užimdavo kur kas daugiau laiko nei kitoms studentėms. Papildomu sunkumu tapo ir tai, kad egzaminų bilietuose klausimai buvo parašyti amerikietiška Braille‘io rašto versija, o H. Keller buvo mokiusis angliškosios. Visgi 1904 metais ji baigė koledžą su pagyrimu ir tapo pirmu bakalauro laipsnį įgijusiu kurčneregiu žmogumi.
Įsitikinimai
Besimokydama koledže H. Keller pradėjo domėtis politika ir feminizmo judėjimu. Ji palaikė visus žmones, kurių teisės buvo pažeidinėjamos, o jos pažiūros gerokai skyrėsi nuo tipinių tėvo įsitikinimų. 1905-aisiais H. Keller įstojo į Socialistų partiją ir liko jos nare iki 1921-ųjų. Ji rėmė kandidatą į prezidentus Eugene‘ą Debsą.
Žurnalistai, kitados aukštinę H. Keller už protą ir atkaklumą, ėmė ją žeminti, teigdami kad neįgalumas trukdo H. Keller susivokti politiniame kontekste. „Jos klaidos – akivaizdi ribotų jos galimybių pasekmė“, – rašė laikraščio „Brooklyn Eagle“ redaktorius.
Kiek vėliau H. Keller prisijungė prie organizacijos „Industrial Workers of the World“ (Pasaulio pramonės darbininkai) aktyvistų. Jos plunksnai priklauso keletas esė ir publikacijų, kuriose buvo ginami darbo klasės interesai. H. Keller pasisakė ir už moterų teisę balsuoti. Ji taip pat buvo militarizmo ir rasizmo priešininkė bei šeimos planavimo idėją propagavusių sufražisčių Emeline Pankhurst ir Margaret Sanger rėmėja.
Po Pirmojo pasaulinio karo rašytoja beveik visiškai atsiribojo nuo politikos ir ėmė dalyvauti JAV aklųjų fondo veikloje. H. Keller kartu su motina ir mokytoja važinėjo į gimtojoje šalyje ir kitur organizuojamus susitikimus, taip mėgindama prisidėti prie švietėjiškos veiklos ir lėšų rinkimo.
Dažniausios H. Keller pranešimų temos – sunkumai, su kuriais akli ir kurti asmenys susiduria siekdami mokslo arba norėdami gauti darbą. Kartu su George‘u A. Kessleriu H. Keller įkūrė tarptautinę organizaciją, kurios nariai užsiėmė regos tyrimais.
1936 metais mirė A. Sullivan. H. Keller ypač skaudžiai išgyveno mylimos mokytojos netektį. Mažai tepadėjo ir kitos jos palydovės Polly Thomson parama.
„Mokytoja man tokia artima, kad negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be jos. Sunku pasakyti, kokia dalis gebėjimų mėgautis viskuo, kas nuostabu, man buvo atseikėta gamtos ir kokią gavau dėl jos įtakos. Jaučiuosi taip, tarsi jos siela būtų susieta su manąja. Be jos neįsivaizduojamas nė vienas mano gyvenimo žingsnis. Viskas, kas manyje geriausia, priklauso jai: neturiu nei talento, nei įkvėpimo, nei džiaugsmo, kurio nebūtų pabudinęs jautrus jos prisilietimas.“
1946–1957 metais H. Keller paviešėjo maždaug 40-yje šalių. Užvis šilčiausias jos sutikimas įvyko Japonijoje. Tenai rašytoja sužinojo apie šunį Hačiko. Istorija taip ją sujaudino, kad pati panoro įsigyti kaip tik tokios veislės šunį.
H. Keller dovanų gavo šuniuką, vardu Kamikazdė, o šiam nugaišus šalies vyriausybės vardu rašytojai buvo įteiktas kitas Akita inu veislės šuo, vardu Kendzanas. Tie šunys buvo pirmieji Akita inu veislės atstovai, įvežti į Jungtines Valstijas. 1948 metais rašytoja ir vėl apsilankė Japonijoje, konkrečiai, nuo atominio sprogimo nukentėjusiuose miestuose – Hirošimoje ir Nagasakyje.
1964 metais H. Keller buvo įteiktas aukščiausias Jungtinėse Valstijose apdovanojimas – Prezidento laisvės medalis. Deja, dėl po insulto sušlubavusios sveikatos rašytoja negalėjo dalyvauti įteikimo ceremonijoje.
H. Keller mirė 1968 m. birželio 1 d. Po mirties rašytoja buvo apdovanota 1 klasės Japonijos ordinu.
Palikimas
Pirmasis H. Keller literatūrinis kūrinys – 1891 metais parašytas apsakymas „The Frost King“ (Karalius Šaltis). Šį kūrinį tada dar būsima rašytoja kaip dovaną įteikė Perkinso mokyklos direktoriui Michaelui Anagnosui. Kai pasakojimas buvo išspausdintas žurnale, H. Keller buvo apkaltinta plagijavimu, mat kūrinys buvo be galo panašus į Margaret Canby parašytą pasaką vaikams „The Frost Fairies“ (Šalčio fėjos), pagal kurią, tiesą sakant, ji vaikystėje mokėsi abėcėlės. Tas incidentas buvo nurašytas kaip kriptomnezija – atminties apgaulė, kuriai reiškiantis išnyksta ribos tarp savo ir svetimų minčių. Visą savo gyvenimą H. Keller baiminosi, kad nepasikartotų kas nors panašaus.
Pačiais žymiausiais rašytojos kūriniais laikomos knygos „The Story of My Life“ (Mano gyvenimo istorija), „The World I Live In“ (Pasaulis, kuriame gyvenu) ir „My Religion“ (Mano religija). H. Keller taip pat publikavo daugybę esė politinėmis ir socialinėmis temomis.
„Trumpai tariant, literatūra – tai mano utopija, mano palaimos šalis. Joje nesijaučiu nelaiminga. Nuo žmonių mane skiriantys barjerai nėmaž netrukdo mėgautis bendravimu su knygomis. Jos prabyla be jokio sumišimo ir nerimo. Viskas, ko išmokau ir ko buvau mokoma, yra gluminančiai nereikšminga, palyginti su beribe meile ir dangiška malone, kuri plūsta iš knygų.“
1962 metais pagal H. Keller autobiografiją ir Williamo Gibsono scenarijų buvo pastatytas filmas „The Miracle Worker“ (Kurianti stebuklus). O 2003-iaisiais pasirodė rašytojos atminimui skirta 25 centų moneta, ant kurio puikuojasi H. Keller atvaizdas.