Neįkainojama lietuvių patirtis Malavyje: čia permąstai visas vertybes

„Malavyje gyvena patys alkaniausi, bet patys laimingiausi vaikai, kokius teko matyti“,- sako vienoje vargingiausių Afrikos valstybių mėnesį misijoje praleidusi Aistė Strazdaitė. Mančesteryje architektūros magistrą baigusi mergina į Malavį išvyko su labdaros organizacija, kurios tikslas - supažindinti vietinius gyventojus su naujais statybos metodais ir gerinti gyvenimo kokybę.

„Kelionė į Malavį prasidėjo nuo to, kad 2012 m., tik baigusi bakalauro studijas, prisijungiau prie labdaros organizacijos. Pradėjau dirbti pagal specialybę ir atsirado daugiau laisvo laiko. Norėjosi kažkaip padėti kitiems arba dėl to, kad davimas visada suteikia daug džiaugsmo – juk ir Kalėdų labiausiai laukiame dėl to, kad labai smagu dovanoti“- pasakoja mergina.

Tad pirmoji būsimosios architektės labdaringa veikla buvo Nepale, Himalajų kalnuose, kur ji su komanda padėjo renovuoti mokyklas. Grįžusi baigti magistro studijų į Mančesterio universitetą su mainų programa laimėjo konkursą ir išvyko pusmečiui į Australiją. Ten gavo labai stiprų finansavimą ir dirbo su bioplastiku, o gautas žinias panaudojo ir Afrikoje, kur 2014 m. su jau kita labdaros organizacija išvyko į Malavį.

Statybų projektas Malavyje

Net 9 mėnesius 4 žmonių komanda – 2 britai ir 2 lietuvės – Aistė Strazdaitė ir Lina Keturkaitė dirbo prie projekto planų, o paskui išvyko mėnesiui į Malavį mokyti vietinių naujų statybos metodų. Kadangi ten labai trūksta medžiagų, brangu jas atvežti, pagrinde malaviečiai naudoja plytas, bet ir tas variantas yra brangus, trūksta molio, o medžiai iškirsti, nes jie naudojami kurui. Tad buvo pasirinktas statybos metodas iš smėlio maišų.

Pats metodas, anot pašnekovės, labai senas, tik Malavyje dar nebuvo naudojamas. Pati konstrukcija labai pigi, nes visą žaliavą gauni iš statybvietės, nes tereikia gauti polipropileno maišų, kurios užpildai akmenimis, moliu ir smėliu. Žemė ten yra labai labai nualinta ir molis išgaunamas tik iš termitų namų, po kuriais galima rasti molio. Smėlio galima rasti palei ežerą, kuris eina per visą Malavį. Tad inžinierių komanda naudojo tiesiog žemę su trupučiu molio, kad pasidarytų tinkama konsistencija.

„Tuos maišus sutrombuoji, suteiki šiokią tokią blokelio formą, tada sudedi eilute ir dedi dvi linijas spygliuotos vielos, kad tie sluoksniai sukibtų tarpusavyje. Kampai dar buvo tvirtinami su metaliniais strypais. Labai lengva buvo išmokyti vietinius, nes statyba nėra sudėtinga. Be to, tokio namo geros savybės, kadangi sienos storos, akustika gera, termoizoliacija puiki, nes žiemą išsaugo šilumą, o vasarą neįkaista. Tarsi savotiškas bunkeris“,- pasakoja jaunoji architektė.

Nors Malavyje klimatas gana pastovus, bet gruodį ir sausį būna didžiuliai potvyniai, per kuriuos dažniausiai šiaudų ir molio namukai tiesiog būna nuplaunami. Tai naujieji namai, anot Aistės, buvo tarsi išsigelbėjimas, nes juos padarė ir su pamatais ir jie savaime daug tvirtesni.

„Medinius rėmus langams ir durims apdorojome specialiais chemikalais nuo termitų, kas irgi problema, nes tų vabzdžių yra visur. Stogus palikome užsidengti patiems. Realiai vietiniai tikrai gali tokius namukus statytis patys“,- įsitikinusi mergina.

Jaunosios architektės teigimu, projekto, kuris tęsis dar ir vėliau, metu ketinama pastatyti 8 tokius pastatus, įskaitant namus mokytojams. „Mokytojai dabar gyvena toli ir jiems tenka minti virš 40 kilometrų dviračiu kasdien. Tai yra sumanymas juos su šeimomis atkelti arčiau, nes išsilavinusių žmonių trūksta ir yra paprasčiau juos perkelti, nei surasti naują mokytoją. O kol kas visi mokosi sėdėdami po medžiais. Taigi norisi projektą plėtoti ir prijungti daugiau naujovių, pavyzdžiui, Filipinuose naudojamą gudrybę, kai į plastikinį butelį supili tam tikras medžiagas ir jie šviečia tarsi lemputės, nes elektros ten tai nėra“,- idėjomis dalinasi pašnekovė.

Pravertė ir unikali bioplastiko idėja

„Kai pradėjome dirbti su šiuo projektu, dar būdamos Anglijoje sukome galvą, ką čia pigaus ir gero padaryti. Bet apie Malavį jokios informacijos nebuvo galima rasti. Bekalbant kilo idėja iš bioplastiko padaryti stoglangius. Nes pats bioplastikas pagrinde gaminamas iš krakmolo, ir jis yra savaime suyrantis plastikas, kas būtų labai aktualu tiek Malaviui, tiek kitoms Pietų Afrikos šalims, kadangi jos naudoja be proto daug plastiko. Ką bepirktum, tau visur duoda mėlyną maišelį. Ir tie maišeliai tiesiog skraido ore ir jų visur pilna, nes žmonės paprasčiausiai ten ne visuomet nežiūri į ateitį.
Tad Mančesterio architektų asociacijai paskelbus konkursą, aš pristačiau nedidelį projektą apie bioplastiką. Konkursą netikėtai laimėjau ir gavau didžiulį finansavimą atlikti tyrimą Malavyje“,- pasakoja Aistė Strazdaitė.

Tačiau nuvykus į Malavį, anot merginos, prasidėjo visos smagybės, nes kai reikėjo gauti krakmolo, vietiniai nežinojo, kas tai yra. O išsiaiškinti be kalbos buvo labai sudėtinga.

„Šiaip ne taip gavome manjokos, tai yra šaknys, iš kurių galima išgauti krakmolą kaip ir iš bulvių, tik jo yra daug daugiau. Man padėjo kelios moterys ir mes išgavome tą krakmolą. Tai visas kaimas ėjo žiūrėti, ką aš ten išdarinėju su jų daržovėmis, kurias reikia valgyti“,- šypsosi pašnekovė. Ir išduoda tą stebuklingą bioplastiko receptą: „Kai jau turi gryną krakmolą, tada jį maišai atitinkama proporcija su gliceroliu. Tada dar pili acto, vandens ir gana ilgai maišai – gaunasi plastikas.“

Pasirodo, tą masę pakaitinus atitinkamoje temperatūroje ir nuolat maišant, ji vis skaidrėja ir taip galima pagaminti ne tik plonytį plastiką maišeliams, bet ir storus, vos ne organinį stiklą primenančius lakštus.

Būti vaiku Malavyje yra labai sunku

Mergina prisipažįsta, kad per tą mėnesį tikrai buvo tokių akimirkų, kai norėjosi viską mesti, nes ten žmonės dirba labai lėtai ir neskubėdami. „Bet koks mažas darbas ten yra didelis darbas. Paprašai kibiriuko, o tau atneša visą suskilusį, turi jį su kokia nors viela susitvarkyti. Kartais trūkdavo kantrybė, bet nusisuki, pasižiūri į vaikus ir vėl darai. Nes tu darai ne darbininkams, o vaikams, kad jiems būtų geriau gyventi. Pamatai vaikų veidus ir tai viską atperka. Nes buvimas vaiku ten nėra lengvas. 5-6 metų berniukai jau dirba statybose, nešioja didelius svorius. O tokio amžiaus mergaitės dažniausiai nešiojasi jau savo sesę ar brolį, plius vėl tuos pačius svorius. Mane net gąsdindavo pamačius, ką jie nešioja užsidėję ant galvų“,- stebisi Aistė.

Be to, anot pašnekovės, vietiniai valgo labai prastą maistą. Dažniausiai viskas yra pagaminta iš kukurūzų, pagrinde tai yra košė tai vienokios, tai kitokios konsistencijos. Pietums – tie patys kukurūzų miltai, virti gerą valandą-pusantros ir jie pavirsta lipnia ir visiškai beskone koše. Maistas toks vienodas ir neturintis pakankamai reikiamų medžiagų, kad būtent dėl šios priežasties daugumos vaikų pilvai yra smarkiai išsipūtę.

„Prieskonių malaviečiai nenaudoja jokių. Vienintelis dalykas - tai kepinti garstyčių lapai. Dar jie naudoja beprotiškai daug aliejaus. Mes visi grįžom priaugę svorio, nes per savaitę vienas žmogus ten sunaudoja 5 litrus aliejaus Mums dar duodavo kiaušinių, kurių jie patys nevalgydavo, nes jiems per brangu. Keptas kiaušinis tiesiog plaukdavo aliejuje, kad pigiai būtų numalšintas alkis. Kadangi gyvenome šeimoje ir mūsų maistas buvo pagerintas, jeigu ko nesuvalgydavom, o tai būdavo dažniausiai bulvės su ryžiais, plaukiančiais aliejuje, pabaigdavo vaikai“,- prisimena mergina.

Tačiau sako, kad nors tai patys alkaniausi, bet ir patys laimingiausi vaikai, kokius jai teko matyti.

„Ten kai šeima susilaukia kūdikio ir visi ateina pasveikinti, niekas nesako: „o, koks gražus vaikas“. Ten sako: „koks stiprus“. Nes jeigu nestiprus, tai negalės išgyventi iki 5 metų ir niekas jam negalės padėti“,- skaudžią realybę atskleidžia architektė.

Vištos egzekucija ir kiti smagumai

Aistė prisipažįsta, kad į Malavį važiavau gana optimistiškai nusiteikusi, nors ir galvojo, kad visko teks patirti. Bet kai kas šokiravo. Pavyzdžiui, kai pačiai reikėjo papjauti vištą neturint tinkamų įrankių.

„Malaviečiai nevalgo mėsos, nes tai per brangu, ir tokie patiekalai būna tik švenčių proga. Jų algos yra mažiau nei 1 euras per dieną. Tai nusipirkti vištą paprastai šeimai yra tiesiog neįsivaizduojamas dalykas. Tad mes prieš išvažiuojant visko pripirkom ir sugalvojau dar nupirkti vištienos. Na, kadangi vištienos ten nėra, teko pirkti gyvą vištą. Grįžtu iš turgaus su 2 vištom, o šeimininkė man ir sako: „Tai dabar papjaukit“. Tada galvoju: pirma, aš nežinau tradicijų, kaip tai daroma, antra, lyg žinau, kad galima kažkaip laužti kaklą, bet niekada nesu to dariusi. Paklausiau vietinio berniuko, jis sako, paprastai, nupeši kaklą, padedi ant akmens ir viskas labai lengva. Na taip, būtų lengva, jei ne tas bukas peilis. Tai buvo panašu į siaubo filmą ir valgyti po to tikrai jau nesinorėjo. Paskui tą vištą šeimininkė labai stipriai iškepė ant laužo su viskuo, labai menkai apdorotą, taip ir valgėm su viskuo. Nes ten niekas neišmetama“,- prisimena Aistė.

Nuotykių ten būta ir daugiau, nes aplinkui knibždėte knibždėjo įvairūs gyviai. „Mes gyvenome mūrinuke ir miegant nuolat jauti: tai driežas eina, tai varlė, tai pelė. Svarbiausia – neišsižioti, nes niekada nežinai, kas ten įgrius. Be to, mes visi dar vartojome tabletes nuo maliarijos, tai dar prie to visi nuolat sapnuodavome košmarus, kas yra šitų vaistų šalutinis poveikis. Tai dažnai naktį atsikeli ir net negali suprasti, ar ten iš tikrųjų kažkas ropoja ar ne. Tualetas buvo lauke, tai kai nubėgi, žibintuvėliu geriau nesišviesti ir iš viso negalvoti, nes sienomis bėgioja šimtai tarakonų. O maudytis duše dar atšokuodavo mažiausiai penkiolika-dvidešimt varlių“,- dabar jau su šypsena savo afrikietišką gyvenimą prisimena pašnekovė.

Tačiau šie „menki“ nepatogumai merginai padėjo įvertinti tai, ką turime čia, Lietuvoje ir viskas yra savaime suprantama. „Savotiškai buvo smagu, kad neturėjome nei telefono ryšio, aišku, reikėdavo paeiti kelis kilometrus iki tam tikro medžio, kur jau atsirasdavo ryšys. Ten nuėjus parašydavau: „Mama, viskas gerai“. Mano šeima visuomet labai rūpinasi ir remia, tad stengiuosi palaikyti ryšį, kad ir kur bebūčiau. Vienas iš prabangos dalykų ten buvo ir laužas, nes nėra jokio kuro. Tad atsivežta kava taip ir liko negerta visus 9 mėnesius. Su geriamu vandeniu ten yra didžiulė problema, nes jo trūksta ir reikia iš toli nešiotis. Tad galvas plaudavome geriausiu atveju kartą per savaitę“,- šypsosi Aistė.

Mergina prisipažįsta, kad jos su kolege Lina, esančių arčiau gamtos ir mačiusių įvairių ūkio darbų prie namų, Malavis nelabai išgąsdino, bet britai buvo labai šokiruoti.

Tradicijos, darbų pasiskirstymas ir ypatinga pagarba tėvams

Gyvendama šeimoje mergina turėjo puikią galimybę pažinti malaviečių tradicijas ir kultūrinius aspektus. „Šeimose visi turi savotiškas pareigas. Tradiciškai vanduo yra nešamas tik moterų ir berniukų iki 13 metų. Tas vandens nešimas gal ir nebūtų labai sudėtingas darbas, bet turint omenyje, kad gręžiniai yra 4 kilometrus ir nešti tą vandenį reikia ant galvos. Tai moterys su vaikais vos ne visą dieną ir vaikšto pirmyn-atgal,- sako Aistė, kuriai teko tiesiog sulaužyti šią taisyklę. - Mes kai statėm namus, vandens mums irgi reikėjo. Atsisakiau griežtai tai daryti ir vandenį nešiojo vaikinai, o visi buvo labai nustebę, kaip čia mes nenešam to vandens. Kurią dieną pačiai pasidarė smalsu išmėginti ir man uždėjo tą kibirą ant galvos, tačiau aš vos nenugriuvau. O jų net stuburai susiformavę kitaip, jie tokie tiesūs, juk nešioja tuos svorius nuo mažens“.

Vyrai, anot merginos, tuo tarpu dirba kitus darbus. Pavyzdžiui, siuva tik vyrai ir tik tam tikra gentis, kuriai yra leista siūti. Vietiniai perka medžiagą, tada neša kažkam, kad pasiūtų, gatavų drabužių ten nėra.

Pašnekovės teigimu, malaviečiai labai religingi, sekmadieniais visi eina į bažnyčią. Bendruomenės nutarimai priimami pasitarus ir vyrams, ir moterims. Kas merginą labai nustebino, kad daugiau vyresnio amžiaus moterų kur kas geriau kalbėjo angliškai nei vyrai. O su vaikais susikalbėti problemų nėra.

Paklausta, kokie yra vaikų santykiai su tėvais, Aistė sako, kad bendravimas su mama panašus kaip ir pas mus. Tačiau tėvo vaidmuo šeimoje yra labai įdomus. „Pavyzdžiui, kai ateina mergaitė, ji visada arba nusilenkia, arba net atsiklaupia prieš tėvą, kad kažką jam paduotų. Berniukai kitaip, o mergaitė tarsi šiek tiek nusižemina ir parodo pagarbą tėvui. Ir tik nedidelis akių kontaktas. Šeimoje jaučiama labai didelė pagarba tėvams. Jeigu pasakyta – tai šventa. Kartais tie vaikai trukdydavo dirbti, nes jiems viskas įdomu paliesti ir pamatyti, neįmanoma būdavo jų atsiginti. Bet jeigu tik ateidavo koks vyras ir pasakydavo kelis žodžius – vaikai kaip mat išsibėgiodavo“.

Dar įdomus pastebėjimas, kad mergaitės Malavyje iki vedybų yra skutamos plikai, tad pagal tai ar mergina ar kasomis, ar plika, galima spręsti apie jos padėtį.

Nesu mačiusi laimingesnių žmonių

„Malaviečiai beprotiškai atsipalaidavę ir laimingi. Kartais tai net erzindavo. Pavyzdžiui, vėjas jiems nuneša stogą. Tai jie uždeda truputį šiaudų ir vėl sėdi po medžiais laimingi ir dainuoja. O mums atrodo – taigi eikit, susitvarkykit. Jie gyvena tik čia ir dabar. Kartais tas žavi, o kartais erzina, Jeigu nesuprasi tos taisyklės, būti ten bus labai sunku. Bet kita vertus, kai pagalvoji apie savo gyvenimą, kai įsisuki ir tik bėgi ir bėgi, ir nematai, nei saulėlydžio, nieko,- gyvenimą ten ir čia lygina Aistė. - Gražu, kai matai, kad vaikai džiaugiasi tokiais paprastais dalykais. Viskas taip elementaru ir tiek tereikia iki tos laimės. Tada pradedi galvoti: kokia esmė tos brangios mašinos, to būsto ir prabangos ir tik dar daugiau, dar daugiau. Ne, visgi reikia mokėti sustoti ir vertinti akimirką“.