Ką mes žinome apie Hagos konvenciją?
Tikriausiai tik tiek, kad ji gina civilių teises karo metu. O daugiau? Pasirodo, jos iniciatorius - Rusijos imperatorius Aleksandras II, kurio dėka Briuselyje 1874 m. ir įvyko tarptautinė konferencija šia tema.
Jos metu pirmąkart žmonijos istorijoje buvo sutarta: ką galima sau leisti kovojančioms pusėms karinių konfliktų metu, o ko - ne. Tik pasirašyta ji (“Sausumos karo įstatymai ir papročiai”) buvo po 25 m. jau Hagoje. Minėtos konvencijos tikslas buvo kiek įmanoma palengvinti civilių asmenų kančias karo metu. O kariaujančios pusės nuo tada yra įspėjamos: “Kariaujantys savo veiksmuose neturi absoliučios veiksmų laisvės”. Vienas iš jos punktų (25) skelbė, kad negalima atakuoti ar bombarduoti miestus ar gyvenvietes, jei jų negina priešo kariuomenė. Kitas ragino karo metu stengtis išsaugoti meno, architektūros bei kitokius paminklus.
1938 m. dar kartą (tik šįkart - jau Nacijų Lyga) patvirtino: aviacijos antskrydžiai prieš civilius gyventojus yra netoleruotini. Britanija (kartu su JAV ir Prancūzija) įsipareigojo “pulti tik karinius objektus pačia siauriausia to žodžio prasme”. Nors ši kolonialinė valstybė jau turėjo visai priešingą praktiką. Ypač - naudojant aviaciją.
Aviacija - prieš kolonijų gyventojus
Iki šiol gyvas stereotipas: fašistai savo oro atakomis prieš Varšuvą, Roterdamą ar Koventrį privertė ir Vakarų sąjungininkus imtis tokių pat žiaurių atsakomųjų veiksmų. Pvz., subombarduoti vien civiliais užtvindytą Dresdeną. Tačiau, pasirodo, karališkųjų Britanijos oro pajėgų strategija priešo atžvilgiu buvo parengta gerokai anksčiau, nei kilo antrasis pasaulinis karas.
Dar 1920 m. anglai suformulavo aviacijos strategiją: ir naikintuvai, ir bombonešiai ima atlikti “oro kontrolės” funkciją britų kolonijose. Tai reiškia, taupant sausumos kariuomenės jėgas, aviacija kovoja ir su “maištininkais”, ir atakuoja taikius jų miestus ir gyvenvietes. Nes ten juk gali slėptis…tie patys “maištininkai”. O aviacija, pasirodo, gana efektyviai (ir nebrangiai) “atkuria tesėtvarką ir tvarką regionuose”.
Tokiu aviacijos panaudojimu ypač džiaugėsi V.Čerčilis, kuris per pirmąjį pasaulinį karą buvo karo ministras: toks aviacijos panaudojimas pasirodė besantis keletą kartų pigesnis už sausumos kariuomenės veiksmus. Ir šį metodą anglai taikė visose savo kolonijose: nuo Artimųjų Rytų iki Indijos. O Nacijų Lygoje, aišku, Britanijos atstovai saldžiai kalbėdavo apie Hagos konvencijos reikšmę civilių saugumui karo metu…
Kaip britai sukūrė efektyviausią metodą naikinti civilius gyventojus
Kitą dieną po to, kai V.Čerčilis tapo premjeru (1940 m. ggeužės 10 d.), britų aviacijai buvo leista nevaržomai bombarduoti Vokietijos miestus. Ir, kaip pripažįsta patys anglų tyrinėtojai, jų aviacija pirmoji ėmė bombarduoti vokiečių miestus, turėdama prieš save tikslą - civilius gyventojus.
1942 m. vasario 14 d. britų oro pajėgų vadovybė išleido “Kiliminių bombardavmų direktyvą”, kurioje atvirai buvo nurodoma: “Atakų objektais turi tapti gyvenamieji rajonai, o ne pramonės ar karo objektai”. Taip britai tikėjosi palaužti Vokietijos gyventojų dvasią, o tuo pačiu - ir norą priešintis. 1942 m. pavasarį V.Čerčilio patarėjas profesorius F.Lindemanas (vėliau - lordas Červilis) pateikė premjerui planą, kaip sunaikinti gyvenamąjį būstą 58 Vokietijos miestuose, kuriuose gyvena daugiau kaip po 100 tūkst. žmonių.
Pagal šį planą 22 mln. žmonių turėjo likti kaip stovi, milijonas - žūti, dar milijonas - būti sužeisti. Ir britų aviacija ėmėsi įgyvendinti šį planą. Kovo 28 d. suliepsnojo Liubekas, balandžio 24 - 27 d. - Rostokas.
Karinės pramonės čia beveik nebuvo, tačiau senoviniai viduramžių miestai…labai gerai degė. Todėl jie ir buvo pasirinkti britų aviacijos taikiniu. Po kiekvienos atakos britų ir amerikiečių lakūnai skurpulingai studijuodavo sudegintų miestų žemėlapius: kaip bombarduoti dar efektyviau, kad vietoj miesto liktų tik degėsių krūvos?
Taip gimė “vieno smūgio” medodas, kai ešelonuoto bombardavimo metu kilę masiniai gaisrai sunaikina ir miestą, ir jo gyventojus. Tai “sėkmingai” buvo panaudota, pvz., per Hamburgo antskrydį 1943 m. liepą. Lakūnams padėdavo dar ir matematikai: šie skaičiuodavo, anot vieno iš jų, “kaip su minimaliausiomis sąnaudomis sunaikinti dar ir dar šimtus tūkstančių vokiečių”.
Taip buvo sukurtas idealus Vokietijos miestų naikinimo metodas. Pirmiausiai aviacija numeta fugasines bombas (šios nuplėšia namų stogus ir išmuša visus langus bei duris). Tada anroji bombonešių banga mėto padegamąsias bei fosforo bombas (šios padega viską, kas tik gali degti).
Ir trečioji bombų banga - vėl fugasinės ir skeveldrinės, ir dar - su laikrodžio mechanizmais. Prasibrovusios prie gasrų gelbėjimo komandos žūsta nuo uždelsto veikimo bombų. O tie, kas nesudega žemės paviršiuje, uždūsta nuo dūmų bombų sleptyvėse. Iš tiesų: viskas buvo apskaičiuota su tikru anglišku apdairumu. Tik, keista, kažkodėl už tai britų lakūnų niekas į Niurnbergo procesą nenutempė. Nors taikių Vokietijos gyventojų masinis naikinimas anglų buvo organizuotas tokiu pat, kaip ir nacistų: pramoniniais bei moksliniais metodais.
Karaliaučiaus tvirtovės britų lakūnų nedomino
Karaliaučių, miestą Priegliaus upės žiotyse, kuri įtaka į Vyslos įlanką, dar 1255 m. įkurė Kryžiuočių ordinas buvusios prūsų tvirtovės Tvankstos vietoje. Nuo to laiko šis viduramžių miestas vystėsi, beveik nepaliestas karų. Tik 20 a. pradžioje jį apsupo serija tvirtovių (kaip rusai jomis tuo pat metu apjuosė Kauną), tačiau jos visiškai nesudomino britų aviacijos. Kuri visą savo dėmesį nukreipė tik į miesto centrą ir ypač- į senuosius jo kvartalus: Altštatą, Lėbenichtą ir Kneiphofą.
Po tų kelių rugpjūčio naktų daugiaamžis europinio lygio kultūrinis miesto paveldas (katedra, pilies bažnyčia, universitetas, kvartalai viduramžiais statytų gyvenamųjų namų, sandėlių ir prieplaukų) sudegė milžiniškose liepsnose. O kartu - ir tūkstančiai miesto civilių gyventojų. Jokių karinių tikslų Karaliaučiuje britų aviacija sau nekėlė ir neieškojo. O tai, kad anglų bombonešiai savo veiksmai pažeidė visą seriją Hagos konvencijos straipsnių, tai visiškai nejaudino nei V.Čerčilio, nei britų aviacijos vadovybės.
“Tai buvo neapsakomas pragaras”
Taip tas rugpjūčio naktis apibūdino išlikę gyvi liudininkai. “Tai buvo neapsakomas pragaras. Atrodė, kad bombų sprogimams nebus galo…Į visą miestą centrą bombonešiai be pasigailėjimo mėtė talpas su napalmu (pasirodo, tai ėmė daryti pirmieji britai, o ne amerikiečiai Vietname) bei įvairiausių konstrukcijų bombas…Staigiai iki kelių šimtų laipsnių ir daugiau pašokusi temperatūra niekam - nei pastatuose, nei slėptuvėse - nepalikdavo šansų likti gyviems. Žmonės degė kaip fakelai…”
Nuskridus britų nombonešiams, Karaliaučius liepsnojo dar tris paras. Laidojimo komandos tarp apsilydžiusių griuvėsių rinko žmonių kaulų nuodėgulius: tai būdavo viskas, kas liko iš mirusiųjų. Jie buvo vežami už miesto ir laidojami bendruose kapuose.
Antskrydžio rezultatai: apie 5 tūkst. žuvusių taikių civilių, dar apie 200 tūkst. - likusių be stogo viršum galvos. Nė vienas karinis obketas Karaliaučiuje per tuos anskrydžius nenukentėjo. Nes ne tai buvo britų lakūnų tikslas. Deja, britų panaudotas (nors dar neaišku, kas ką iš ko pasiskolino) nacistinis požiūris į taikių gyventojų naikinimą nė kiek nesustabdė Vokietijos karo mašinos. Vokiečių nacijos dvasia bei ryžtas priešintis nebuvo palaužti, o tokie britų aviacijos veiksmai greičiau turėjo priešingą poveikį - skatino vokiečius priešintis iki galo.
Kiek tokių Vakarų sąjungininkų “kiliminių bombardavimų” metu be šimtų tūkstančių taikių gyventojų buvo sunaikinta ir pačių įvairiausių kultūros vertybių (nuo architektūros iki dailės) - ekspertai skaičiuoja iki šiol. Ir kažkodėl niekas iki šiol pirštu nerodo į V.Čerčilį, kuris okupuotų kolonijų gyventojų masinio (ir mokslinio) naikinimo iš oro praktiką perkėlė ir į Europą.
P.S.1. Kai būsite Londone, užsukite į Fleet Street - ten stovi paminklas Artūrui Harisui - tai jis vadovavo britų bombonešių eskadrilėms, kurios sudegino Hamburgą ir Dresdeną.
P.S.2. O jeigu jūs būsite pakviestas į priėmimą Anglijos ambasadoje karalienės gimimo dienos proga ir ta proga viršum Vilniaus vėl prašvilps pora “Harierų” - žinokite: tai šios šalies aviacija sunaikino vieną gražiausių Baltijos pakrantės miestų. Su tūkstančiais jo taikių gyventojų.