Didžioji jų gyvenimo dalis buvo stebėtinai rami – broliai praturtėjo, įsigijo namus, vedė ir susilaukė vaikų – iš viso abu broliai turėjo 21 vaiką.
Changas ir Engas Bunkeriai gimė 1811 m. gegužės 11 d. žvejų kaimelyje netoli Bankoko, Siamo karalystėje (dabar Tailandas). Nepaisant to, kad berniukai buvo sujungti kremzle krūtinės srityje, jie nugyveno ilgą ir palyginus normalų gyvenimą, rašoma kulturologia.ru.
Škotų verslininkas Robertas Hunteris rado brolius, kai šiems buvo 18 metų. Jis paprašė jų tėvų išleisti vaikinus su juo, kad jis jiems duotų darbo cirke, gastroliuojančiame po visą pasaulį. Kai sutartis su R. Hunteriu pasibaigė, broliai Bunkeriai patys organizuodavo cirko pasirodymus publikai. Galiausiai jiems nusibodo važinėti po įvairias šalis, jie norėjo ramesnio ir sėslesnio gyvenimo.
Gastroliuodami Jungtinėse Valstijose, broliai Bunkeriai nusipirko žemės sklypą Šiaurės Karolinoje. Tuo metu valstijoje dar buvo įteisinta vergovė, bet dvyniai buvo vertinami kaip baltaodžiai, ir jiems buvo suteikta Amerikos pilietybė. Negana to, broliai patys tapo vergvaldžiais – nusipirko dešimt vergų, kurie dirbo jų plantacijose.
Jie susipažino su savo būsimomis žmonomis – seserimis Adelaide ir Sarah Anne Yates. Merginų tėvas ne iškart sutiko palaiminti savo dukteris šiai santuokai, bet galiausiai, 1843 m. balandžio 13 dieną, kai dvyniams buvo 32 m., įvyko dvigubos vestuvės, ir baptistų pastorius sutuokė abi poras Yatesų namuose. Šios vestuvės tapo išties skandalingomis, dauguma manė, kad ši santuoka „nuo velnio“.
Abi poros miegojo vienoje didžiulėje keturvietėje lovoje. Kaip ten bebūtų, tai nesutrukdė jiems susilaukti palikuonių. Changui gimė 10 vaikų, o jo broliui Engui – 11.
Sunku pasakyti, ar jie buvo laimingi. Vis dėlto ilgainiui jų žmonų santykiai pašlijo ir jos stengėsi kuo mažiau leisti laiko viena su kita. Viena iš žmonų netgi persikėlė į kitus namus, tad Changas ir Engas ėmė leisti laiką paeiliui tai su viena, tai su kita iš seserų.
Pilietinio karo metu broliai buvo Konfederatų pusėje, ir galiausiai neteko beveik viso savo turto, tad jiems teko vėl grįžti į cirką. Tačiau tokio populiarumo kaip anksčiau jie daugiau nesulaukė.
Kai broliams sukako 57 metai, jie nusprendė išvykti gastrolių į Didžiąją Britaniją, bet jų kelionė buvo ne tik nuostolinga (britų publika gana priešiškai vertino „išsigimėlių šou"), bet ir tragiška – Changą ištiko insultas, ir jį paralyžiavo iš tos pusės, kuria jis buvo sujungtas su broliu.
Judėti kaip anksčiau Changas jau negalėjo, ir Engui teko nuolat jį prilaikyti ir jam padėti. Cjangas ėmė daug gerti, tai sukeldavo nuolatinius konfliktus su broliu. Reikia paminėti, kad brolių kraujotakos buvo atskiros, tad Engui brolio nesveikas gyvenimo būdas neatsiliepė. Tačiau barniai buvo tokie stiprūs, kad broliai ryžosi chirurginei atskyrimo operacijai.
Broliai grįžo į Ameriką ir ėmė ieškoti gydytojo, kuris ryžtųsi tokiai operacijai. Tačiau tų laikų medicina nebuvo pajėgi atlikti tokios operacijos be grėsmės abiejų pacientų gyvybei, ir tuo laiku, kai vienas gydytojas po kito atsisakė padėti broliams Bunkeriams, jų žmonoms vis dėlto pavyko atkalbėti juos nuo tokio rizikingo sumanymo.
1874 m., kai dvyniams buvo 62 m., Changas susirgo bronchitu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą. Jis mirė naktį, kai abu broliai miegojo. Engas pabudo ir savo siaubui suprato, kad jo brolis mirė. Jis ėmė šauktis pagalbos, reikalaudamas, kad miręs brolis būtų nuo jo atskirtas. Bet gydytojai nespėjo...
Praėjus trims valandoms po Chango mirties, Engas taip pat mirė. Jį pakirto ne plaučių uždegimas, gydytojai jam nustatė širdies smūgį. Šiandien Chango ir Engo palikuonių skaičius siekia daugiau nei pusantro tūkstančio.
Beje, po dvynių mirties atliktas skrodimas parodė, jog broliai ne tik dalijosi bendromis kepenimis, bet jų jungiamieji raiščiai buvo be galo sudėtingi, tad bandymai juos atskirti tikrai būtų pasibaigę tragiškai.