Jaučiausi vieniša atvykusi studijuoti į gan nemažą ir man mažai žinomą miestą. Pamėginti ieškoti artimos sielos kurstė naivi viltis: „O jeigu pasiseks…“ Be to, labai pavydėjau savo draugei, kuri turėjo susikūrusi anketą pažinčių portale ir jau kurį laiką mėgavosi pasimatymais. Žinoma kai kurie jų nebuvo itin vykę, tačiau vyro kvietimas susitikti merginai signalizuoja, jog ji kažkuo įdomi, patraukli, žavinga. Visų tų pojūčių norėjosi ir man.
Nors tuometinėje pažinčių svetainėje išdėstyti patarimai naujokams tvirtino, kad didesnės sėkmės sulaukia tie, kurie įkelia savo nuotraukas, atskleidžia kuo daugiau informacijos apie save, nusprendžiau jų nepaisyti. Dariau, kaip man atrodė teisingiausia.
Vietoj asmeninės nuotraukos įkėliau peizažą, įamžintą kelionės po Kretos salos apylinkes metu. Nenorėjau nurodyti savo tikrojo vardo, tad pasivadinau „Cikita“. Brūkštelėjau kelis nuoširdžius sakinius apie laimę, meilę ir pridėjau paaiškinimą, kaip šiuos jausmus suvokiu aš. Norėjosi, kad tas, kas užkalbins mane, taip pat pasidalintų savo mintimis.
Jau tą patį vakarą sulaukiau laiškų, tačiau nė vienas manęs nesudomino. Buvau mandagi ir į kai kuriuos jų atsakiau, tačiau labiau skatinama smalsumo.
Ilgai lauktą, to Vienintelio laišką, gavau per savo gimimo dieną. Nors pastarasis buvo trumpas, vos keli sakiniai, tačiau nuoširdus, tikras, nesumeluotas - tuo metu man taip atrodė. Pasirodo, Karolis taip pat gana skeptiškai vertino virtualias pažintis ir svetainėje prisiregistravo šiaip.
Susirašinėdavome iki paryčių, o tada leisgyviai, dėl miego stokos, bet užtat apsalę nuo kažko naujo, kas bunda širdyje, keldavomės, eidavome į paskaitas ir nekantriai laukdavome vakaro, kol vėl galėsime pasilabinti, pasiteirauti, kaip praėjo diena, palinkėti saldžių sapnų.
Buvo pats spalio vidurys – nuo tada ėmėme susitikinėti kiekvieną vakarą, nors ir be minčių apie ateitį. Kartą, kai grįžau po treniruotės į bendrabutį, nė nenutuokiau, kas manęs laukia. Turbūt likimas papokštavo, nes pasirodo, mudu su Karoliu visą tą laiką gyvenome kaimynystėje. Nuo tada ėmėme susitikinėti kiekvieną vakarą, nors ir be minčių apie ateitį kartu. Tačiau pasibaigus mokslo metams mūsų santykiai nutrūko, sunku pasakyti kodėl. Gal todėl, kad abu grįžome į tėviškes, kuriuose pasinėrėme į darbus, vis mažiau laiko likdavo susitikimams.
Prasidėjus antriesiems studijų metams vėl grįžau į Šiaulius, į tą patį bendrabučio kambarį, kai netikėtai sulaukiau akiai mielo svečio - Karolio. Tada ir supratome – vienas be kito nebegalime. Lietingą rudenį pakeitė šalta žiema, žiemą pakeitė žalias, gyvybe alsuojantis pavasaris, o jį – margaspalvė vasara. Galiausiai atėjo ruduo, vėl žiema, vėl pavasaris, vasara.
Bėgantis laikas tik sustiprino meilės jausmą, subrandino ir padabino naujomis spalvomis. Dar įvairesnių spalvų į bendrą mūsų gyvenimą įnešė santuoka. Paprasta, be jokios pompastikos ir gausybės svečių, įvykusi lygiai po penkerių mūsų pažinties metų.
Netrukus skaičiuosime pirmuosius savo bendro gyvenimo metus, esame labai laimingi ir dar labiau įsimylėję. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad internetinėse platybėse surasiu ne tik savo geriausią draugą, bet ir gyvenimo meilę. Mūsų meilės istorija mums ypatinga, mes jaučiamės ypatingi vienas kitam. Netobuli, neidealūs, su trūkumais. Tačiau ypatingi.
Sima B.
**********************
Ši istorija yra konkurso „Mūsų neįtikėtina pažintis... netikėtai užtruko“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus! Turite progą laimėti „Alma littera“ išleistą tarptautinį bestselerį „Mano vyro paslaptis“.