Nuo 1920 iki 1950 metų čia dingo ne mažiau kaip dešimt žmonių. Aplink Glastenberio kalną išsiplėtęs paslaptingasis trikampis apima didelę dalį artimiausių miestų – Beningtono, Vudfordo, Šaftsberio ir Somerseto – teritorijos.
Glastenberis ir jo kaimynystėje esantis Somersetas kitados klestėjo kaip miško medžiagos ruošimo ir pramoniniai miestai, bet XIX a. einant į pabaigą abu pradėjo merdėti. Dabar tai – iš esmės miestai-vaiduokliai, nuo 1937 metų neturintys jokio įstatymais numatyto statuso, rašoma portale strangeoutdoors.com.
Beningtono trikampis garsėja ir kaip NSO veiklos paženklinta vieta. Būtent čia, esą, teko pastebėti Didžiąją pėdą, regėti keistų šviesų ir girdėti nežemiškų garsų. Kai kurios neįtikėtinos istorijos mūsų laikus pasiekė iš XIX a. pabaigos.
Minėtina, kad vietos indėnai Glastenberio teritoriją laikė prakeikta ir kaip įmanydami jos vengė. Anot paplitusių legendų, čia vaikštinėja plaukuoti laukiniai ir įvairūs keisti padarai.
Bene garsiausia su Beningtono trikampiu susijusi istorija pasakoja apie tai, kas atsitiko Paulai Weldon 1946 metais.
Vieną sekmadienį, konkrečiai – 1946 m. gruodžio 1 d., aštuoniolikmetė Paula Jean Weldon, baigusi darbą Beningtono koledžo valgykloje, grįžo į savo kambarį „Dewey Hall“ bendrabutyje, persirengė ir pranešė kambario draugėms einanti pasivaikščioti ir galinti ilgai užtrukti.
Kaip vėliau prisiminė viena merginos bičiulė, keliomis dienomis anksčiau Paula prasitarė, kad jaučiasi kiek prislėgta, be to, dėl neaiškių priežasčių nutarė nevykti namo per Padėkos dieną.
Paula buvo vyriausia Williamo Archibaldo Weldeno duktė. W. A. Weldenas buvo kilęs iš Stamfordo (Konektikutas) ir dirbo inžinieriumi-projektuotoju įmonėje „Revere Copper and Brass“. Kartu su Paula šeimoje augo trys seserys – 14 metų tada turėjusi Steph, 16-ametė Pamela ir penkiametė Heather. Paula buvo 1,65 metro ūgio ir svėrė 55 kilogramus.
Skiriamaisiais jos bruožais galima pavadinti pilkšvą randą ant kairiojo kelio, skiepų žymę ant dešiniosios šlaunies ir nedidelį randelį po kairiuoju antakiu.
Paula ypač mėgo maudytis, važinėtis dviračiu, čiuožinėti pačiūžomis, vaikštinėti, iškylauti, šokti ir groti gitara. Dar ji domėjosi botanika.
Kai tą sekmadienį išėjo pasivaikščioti, ji buvo apsivilkusi raudoną striukę su kailiu apkraštuotu kapišonu, mūvėjo mėlynais džinsais ir avėjo baltais sportbačiais. Ant riešo mergina segėjo auksinį „Elgin“ firmos moterišką laikrodėlį su siaura juoda apyranke. Ant kitos laikrodžio pusės buvo išgraviruota 13050 HD. Tai – ženklinimas iš remonto dirbtuvių.
Tada, kai Paula paliko koledžo teritoriją, laikėsi 10 laipsnių temperatūra, todėl nekeista, kad moteris nusprendė itin šiltai nesirengti. Visgi vakarop oras atvėso: darėsi ganėtinai šalta, be to, pakilo vėjas, ėmė snigti. Pirmadienį temperatūra Beningtone nukrito iki –12 laipsnių. Pūtė stiprokas vėjas.
Keletas studentų matė, kaip Paula žingsniavo link 67A numeriu pažymėto greitkelio. Priešais koledžą veikiančioje degalinėje dirbęs Danny Fageris sakė matęs, kaip moteris ėjo keliu, tada pasuko dešinėn, pakilo į nedidelę kalvą, bėgte nuo jos nusileido ir vėl ėjo keliu Beningtono kryptimi. Tai vyko maždaug 14.30 val., o po 15 minučių ją automobiliu prisivijo Louisas Knappas.
Jis pavėžėjo Paulą iki pat savo namų. Nuo jų iki Ilgojo pėsčiųjų tako („Long Trail“), kuriuo moteris ir ketino eiti, buvo maždaug 5 kilometrai kelio.
Apie 16.00 val. Paula susitiko Ernestą Whitmaną su trimis draugais, grįžtančius iš Bikfordo įduboje įrengtos stovyklavietės. Moteris paklausė Ernesto, koks tako, iki kurio ji ėjo, ilgis, o po akimirkos ji jau pasuko link tilto, kurį perėjusi turėjo pradėti kelionę Ilguoju taku.
Keletas Vudfordo gyventojų tikina matę, kaip Paula žengia pro „Fay Fuller“ stovyklavietę – palei pėsčiųjų taką stovintį miško namelį. Nors šie liudijimai laikomi gana abejotinais, jei tai, ką sakė vudfordiečiai, – tiesa, tai reikštų, kad, pradėjus temti (maždaug 16.30 val.), Paula žingsniavo pėsčiųjų taku visiškai netinkamai apsirengusi ir neturėdama su savimi jokio maisto. Vėliau jos, šiaip ar taip, jau niekas niekada nematė.
Kai pirmadienį, gruodžio 2 d., Paula nepasirodė paskaitose, priėmimo į koledžą komisijai vadovaujanti Mary Garrett išsikvietė valstijos prokurorą Williamą Traversą Jerome‘ą jaunesnįjį. Jis prisistatė maždaug per pietus. Tą pačią dieną į koledžą atvyko ir Paulos tėvas W. A. Weldenas.
Remiantis draugių pasakojimais, kartą Paula buvo užsiminusi, kad norėtų apsilankyti prie Evereto urvo Antonio kalnuose, todėl gidu dirbantis Henry Steele‘as su keletu studentų tą pačią popietę patraukė prie urvo, tačiau ničnieko ten nerado.
Taksi vairuotojas Abe Ruskinas tvirtino, kad sekmadienio popietę kažkokią studentę nuvežė į autobusų stotį, tačiau jis negalėjo tiksliai pasakyti, ar ta studentė buvo Paula. Visgi jei būtų buvusi, būtų galėjusi įsėsti į autobusą, vežantį į Pitsfildą, Niujorką, Olbanį arba Berlingtoną.
Stoties darbuotojai sakė neprisimenantys, kad tą sekmadienį būtų matę į Paulą panašią moterį. Aišku, žmonės tą dieną būriavosi miniomis, todėl tai anaiptol nereiškia, kad tarp jų tikrai nebuvo Paulos.
„Modern“ restorane dirbusi padavėja Ora Telletier sakė 21.30 val. aptarnavusi Paulos apibūdinimą atitinkančią moterį. Remiantis O. Telletier liudijimu, restorano klientė buvo su jaunu, maždaug 25-erių metų vyru.
Jis, esą, buvo girtas ir elgėsi gana įžūliai. Kai vyras nuėjo prie baro, su juo buvusi moteris davė O. Telletier ženklą prieiti, o tada paklausė, kaip toli iki Beningtono ir kaip vadinasi vieta, kurioje šiuo metu yra. Dar ji pasakė, kad turi nusigauti iki Beningtono, o į Fol Riverį atvyko su tūkstančiu dolerių, tačiau dabar iš tos sumos neliko nieko. Moteris, pasak O. Telletier, negėrė alkoholio, tačiau atrodė it apsvaigusi.
Tą patį vakarą apie keistą įvykį buvo pranešta žiniasklaidos kanalais, o Niujorko ir Masačusetso valstijų valdantieji gavo atitinkamus įspėjimus. Žinoma, buvo išplatintos Paulos nuotraukos. Kadangi niekas nežinojo, kur Paula galėjo nueiti, oficialiai jos paieška nebuvo paskelbta.
Antradienį, gruodžio 3 d., R. N. Thompsonas, vadovavęs Berlingtone veikusiai bendrovei „Vermont Transit“, pažadėjo susisiekti su visais autobusų vairuotojais, sekmadienio pavakarę išvykusiais iš Beningtono, ir išsiaiškinti, ar Paula įsėdo į kurio nors iš jų vairuojamą autobusą.
Buvo apieškota visa koledžo studentų miestelio teritorija, taip pat Ilgojo tako atkarpa iki pat Glastenberio gaisrinės, kertanti 9 numeriu pažymėtą Bratleboro kelio ruožą ir einanti netoli Pragaro ir Bikfordo įdubų.
„Buildings and Grounds“ kolektyvo šefas Frankas Tschornas ėmė vadovauti antradienį ir trečiadienį paieškas vykdžiusiems savanoriams. Prie paieškos operacijos prisidėjo ir medžiotojas Hermanas Spenceris, paprastai apsistojantis pusiaukelėje iki Glastenberio gaisrinė bokšto įrengtoje stovyklavietėje, taip pat Beningtono koledžo studentai, skautai, maždaug 25 Viljamso koledžo studentai, „Green Mountain“ klubo nariai ir dar 30 Beningtono teritorijoje gyvenusių žmonių.
Vėlų trečiadienio vakarą prie ieškančiųjų prisijungė ir šerifas W. Clyde‘as Peckas, Ilgojo žygeivių tako apylinkes pažinojęs kaip savo penkis pirštus.
Tą dieną, 17.30 val. Paulos nuotrauką, išspausdintą pirmame laikraščio „Banner“ puslapyje, pastebėjo redakcijoje budėjęs sargas Ernie Whitmanas. Ilgai nelaukęs jis kreipėsi į reporterį Pete‘ą Stevensoną ir pranešė, kad sekmadienį, maždaug 16.00 val. nuotraukoje įamžintą merginą buvo susitikęs Vudforde ir net su ja kalbėjosi.
Jis ir dar trys bičiuliai – Stearnsas ir Mary Rice‘ai bei Lymanas Royce‘as – kaip tik grįžinėjo iš stovyklavietės, kai prie jų priėjo toji mergina ir paklausė, kaip nueiti iki Ilgojo tako – maršruto, kuriuo, kaip sakė, norėjo paėjėti.
Jauna moteris, esą, taip pat pasiteiravo, kiek tęsiasi tas takas, ir jie atsakė, kad patys tenuėjo juo maždaug 8 kilometrus, bet šiaip jau kelias veda iki pat Kanados. Tai sužinojusi, mergina padėkojo ir patraukė per tiltą, kurį perėjus tegalima pasiekti vieną vietą – Ilgojo tako pradžią.
Gavę šią informaciją, Paulos tėvas, Frankas Howe‘as ir Pete‘as Stevensonas nuvyko į Vudfordą ir pradėjo paiešką. Trys vietos gyventojai patvirtino, kad matė link Ilgojo tako einančia merginą.
Paskutinį kartą ji buvo matyta netoli miško namuko su iškaba „Hunter‘s Rest“. Trys vyrai ėjo link Glastenberio, pakeliui apieškodami 6 metrus abipus tako esančią teritoriją: norėjo būti tikri, kad nepraeis ko nors nepastebėję.
Toliau jie ėjo link namuko, priklausiusio Williamui Lauzonui. Tai stovyklavietė, įrengta už maždaug 6,5 kilometro nuo gaisrinės bokšto. Eiti taku darėsi sudėtinga, kadangi teko bristi per sekmadienį naktį iškritusį sniegą. Mažai tikėtina, kad Paula galėjo pasiekti W. Lauzono namuką: vargu, ar mergina būtų pajėgusi persikelti per upelį, turint omeny, kad avėjo sportbačius.
Trijulei pavyko pasikalbėti su W. Lauzonu, bet šis patikino, kad Paulos tikrai nematė. Į jo namelį, esą, užsuko tik trys sekmadienį anksti ryte pro šalį ėję darbininkai, vilkintys žygiui visai netinkama apranga, ir paliko čia lagaminą, tačiau negrįžo jo pasiimti.
Peržvelgus lagamino turinį paaiškėjo tądien matytų vyrų vardai – J. W. Carrolas, Williamas Wattsas ir M. Golderis. W. Lauzonas taip pat suskubo paminėti, kad prieš metus be pėdsakų dingo jo namuke apsistojęs elnių medžiotojas Middie Riversas.
Vietos aiškiaregė Clara Jepson nukreipė trijulę prie vieno dengto tilto, tačiau ir ten nieko rasti nepavyko.
Vietos valdžia priėjo išvadą, kad sekmadienį Ilgojo tako teritorijoje buvo atsidūrusios dvi moterys: viena iš jų – Paula, o kita – lydima automobilį vairavusio vyriškio. Abi buvo gana panašios, tiktai antroji – kiek aukštesnė, todėl duodami parodymus liudininkai galėjo suklysti.
Trečiadienį vakare koledžo prezidentas išplatino pranešimą, kuriame nurodė, kad savivaldos pareigūnai įtaria, jog Paula buvo nužudyta, o jos kūnas paslėptas. Dėl to jau buvo apklausti trys pastarąjį savaitgalį namelyje netoli Glastenberio praleidę vyrai.
„Adams“ drabužių parduotuvėje dirbęs Johnas Proudas sakė sekmadienį po pietų vienam vyrui pardavęs keletą drabužių. Tas vyras buvo lydimas dviejų bičiulių ir sakė, kad tikriausiai eis paiškylauti. Jis dar pridūrė, kad mokosi Niu Heiveno fotografų mokykloje. Drabužių įsigijusio vyro išvaizda sutapo su ketvirtadienį ryte iš Fol Riverio policijos gautu aprašu.
Gruodžio 5 d. auštant buvo pradėta paieška. Tie, kurie joje dalyvavo, buvo pasiryžę išžvalgyti 18 kvadratinių kilometrų teritorija tarp Plikojo ir Glastenberio kalnų. Paieškai vadovavo šerifas Clyde‘as Peckas. Po miškus pasklido daugiau nei 125 žmonių iš Beningtono, Viljamso koledžo ir aplinkinių gyvenviečių.
Į orą pakilo penki sraigtasparniai. Prie grupės prisijungė 120 pajėgose tarnaujančių vyrų. Iš viso operacija pritraukė beveik 500 asmenų. Kiekvienas iš jų turėjo konfeti, kurių paberdavo, taip pažymėdamas, kad konkreti teritorija jau apieškota.
Trečiadienio popietę netoli Mėlynojo maršruto („Blue Trail“) vienas Beningtono koledžo studentas aptiko sportbačių veikiausiai paliktus pėdsakus, todėl buvo kruopščiai apieškotas ir šis Plikuoju kalnu einantis takas. Deja, ir čia 500 ieškotojų gvardija nerado nieko.
Paieškos Ilgojo tako teritorijoje buvo baigtos. Valdžios atstovams teko konstatuoti, kad Paulos tenai nėra. Kaip nurodė merginos tėvas, paieška buvo suorganizuota nepriekaištingai.
Rytiniame Glastenberio šlaite, netoli Searsburgo gyvenęs girininkas pranešė girdėjęs moters riksmą primenantį garsą. Pareigūnai tuojau pat apieškojo vietovę, bet nieko joje nerado.
Netrukus buvo pažadėta 500 dolerių premija tam, kuris suteiks rasti Paulą padėsiančios informacijos.
Keletas su Paula tame pačiame bendrabutyje gyvenusių merginų pasakojo, kad šeštadienį vakare (paskutinio savo žygio išvakarėse) Paula atrodė neįprastai laiminga. Galėjo kilti įtarimas, kad ji nusprendė iš esmės pakeisti savo gyvenimą, o apie iškylą kalbėjo tik norėdama nukreipti dėmesį nuo kažko, kas buvo daug svarbiau.
Gruodžio 15 d. paieškos operacija buvo nutraukta. Kitų metų gegužę, kai nutirpo sniegas, Paulos tėvas suorganizavo dar vieną dvi dienas trukusią paiešką, tačiau jokių dukters buvimo pėdsakų taip ir neaptiko.
Vyras kritikavo savivaldos pareigūnus už tai, kad nagrinėdami šį incidentą jie nesivadovavo jokia šiuolaikine metodika. Jo skundai tapo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių praėjus septyniems mėnesiams buvo priimtas sprendimas įsteigti Vermonto valstijos policijos skyrių.
Kas vis dėlto nutiko Paulai? Galbūt ji pasiklydo? Bet takas eina palei upelį ir kalvos šlaitus, o žemė aplinkui ypač kieta, nelygi ir uolėta.
Galbūt ji rado, kur apsistoti nakčiai, o kitą dieną ketino pratęsti žygį, tačiau oro sąlygos tapo daug blogesnės nei tikėjosi?
Galbūt ji buvo pagrobta, kai ėjo taku pirmyn arba atgal? Galbūt net buvo nužudyta?
Per daugybę nuo paslaptingo dingimo prabėgusių metų niekas nerado nei Paulos kūno, nei jos daiktų. Šis incidentas laikomas taip ir neišaiškintu.