Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Ką pamatė šuo“ žurnalistas ir bestselerių autorius Malcolmas Gladwellas leidžiasi į nusikaltimų narpliojimo užkulisius ir pateikia intriguojančių istorijų apie nusikaltėlio psichologinio portreto sudarymą.
Knygoje M. Gladwellas smalsiai tyrinėja ne tik nusikaltėlio psichologinio porteto sudarymo subtilybes, tačiau ieško atsakymų į daugybė skirtingų gyvenimiškų klausimų: kodėl yra daug rūšių garstyčių, bet tik viena – kečupo? Koks skirtumas tarp dusulio ir panikos? Ko pitbulterjeras gali mus išmokyti apie nusikaltimus?
DELFI pateikia penktąją ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Ką pamatė šuo“.
Ištrauka iš knygos „Ką pamatė šuo: ir kiti nuotykiai“
Paviršutiniškai vertinant, FTB sistema atrodo nepaprastai naudinga.
Pažvelkime į bylos tyrimą, kuris dažnai pateikiamas kaip pavyzdys literatūroje apie nusikaltėlių psichologinį modeliavimą.
Dvidešimt šešerių metų defektologijos mokytojos kūnas buvo aptiktas Bronkse ant namo, kurio viename iš butų ji gyveno, stogo.
Veikiausiai ji buvo pagrobta iš karto, kai tik išėjo iš namų į darbą apie pusę septynių ryto. Jos veidas buvo neatpažįstamai sudaužytas, o rankos ir kojos surištos jos pačios kojinėmis ir diržu.
Žudikas sužalojo jos lytinius organus, nupjovė nuo krūtų spenelius, stipriai apkandžiojo visą kūną, pilvą aprašinėjo nešvankybėmis, paskui masturbavosi ir galiausiai išsituštino šalia kūno.
Dabar įsivaizduokite, kad esate FTB nusikaltėlių psichologinių portretų modeliuotojas. Pamėginkite atsakyti į pirmą klausimą: kokia nusikaltėlio rasė?
Auka yra baltoji, taigi tarkime, kad ir nusikaltėlis yra baltasis. Įsivaizduokime, kad jis yra nuo dvidešimt penkerių iki trisdešimties metų amžiaus, nes būdami būtent tokio amžiaus panašiu stiliumi ėmė žudyti trisdešimt šeši vyrai, esantys FTB bylose.
Ar šis nusikaltimas organizuotas ar dezorganizuotas? Akivaizdu, kad dezorganizuotas. Nusikaltimas įvykdytas ant stogo, Bronkse, šviesiuoju paros metu – didelis pavojus nusikaltėliui būti sučiuptam. Taigi ką veikia žudikas šiame pastate pusę septintos ryto?
Tai galėtų būti smulkų remontą pastate atliekantis žmogus arba netoliese gyvenantis asmuo. Šiaip ar taip, jam gerai žinomas šio pastato planas.
Kadangi tai dezorganizuotas nusikaltėlis, jis gali būti nestabilios psichikos. Jeigu jis ir turi darbą, daugių daugiausiai gali būti paprastas darbininkas. Įmanoma tai, kad jis jau anksčiau buvo nusikaltęs, ir tas nusikaltimas yra smurtinio arba lytinio pobūdžio.
Veikiausiai jis nepalaiko jokių santykių su moterimis arba tie santykiai yra itin sudėtingi. Moters lytinių organų sužalojimas ir tai, kad jis išsituštino šalia kūno, byloja apie psichikos sutrikimą arba apie kvaišalų vartojimą.
Ar visa tai panašu į tiesą?
Žudiko vardas buvo Carmine’as Calabro, trisdešimtmetis viengungis, bedarbis, itin neramaus būdo aktorius, kuris tuomet, kai nesigydydavo psichiatrijos klinikoje, gyveno kartu su savo našliu tėvu ketvirtajame pastato, kuriame buvo įvykdyta žmogžudystė, aukšte.
Tačiau kiek naudingas yra šis nusikaltėlio psichologinis portretas?
Policija jau buvo įtraukusi Calabro į pagrindinių įtariamųjų sąrašą: jeigu ieškote žmogaus, kuris nužudė ant stogo moterį ir išniekino jos kūną, jums tikrai nereikia nusikaltėlio psichologinio portreto modeliuotojo, patariančio patikrinti apsileidusį, psichiškai nesveiką vyruką, gyvenantį su tėvu to paties namo ketvirtajame aukšte.
Štai kodėl FTB nusikaltėlių psichologinių portretų sudarytojai visuomet mėgina papildyti organizuotos / dezorganizuotos sistemos pagrindinius apmatus, nurodydami detales – ką nors, kas leistų policijai nusitaikyti į įtariamąjį.
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje Douglasas pristatė sausakimšame policininkų ir FTB agentų kambaryje Marino apygardoje pakelės žudiko, kuris žudydavo turistes kalvose į šiaurę nuo San Fransisko, portretą.
Douglasas manė, kad žudikas buvo klasikinis dezorganizuoto nusikaltėlio tipas – žaibiškai puolantis auką, baltasis, maždaug trisdešimt penkerių, darbininkas, galbūt vaikystėje kentėjęs dėl nevalingo šlapinimosi miegant, turįs liguistą potraukį padeginėti ir pomėgį kankinti gyvūnus.
Vėliau jis pamėgino gvildenti žudiko polinkį į asocialumą. Kodėl visos aukos buvo nužudytos miškingose vietovėse už daugybės mylių nuo pagrindinių kelių?
Douglasas priėjo išvadą, kad šį potraukį nuošalumui galėjo sukelti sunki žudiko negalia, kurios jis ypatingai drovėjosi. Ar tai galėjo būti fizinė negalia, pavyzdžiui, trūkstama galūnė? Tačiau kaip tuomet jis galėjo nužygiuoti daugybę mylių miškinga vietove ir įveikti savo aukas?
Galiausiai jam štai kas toptelėjo galvon: „Dar vienas dalykas, – pridūrė jis po prasmingos pauzės, – žudikas turi kalbos defektą.“
Ir tai buvo tiesa. Naudinga detalė. Ar tikrai? Douglasas pasakoja, kad jis klaidingai įvertino nusikaltėlio amžių, nurodydamas, kad žudikas buvo pradėjęs trečiąją dešimtį, tačiau vėliau pasirodė, kad jis buvo penkiasdešimties.
Detektyvai naudoja sumodeliuotus psichologinius portretus, kad susiaurintų įtariamųjų ratą. Nebus jokios naudos, jeigu pavienę konkrečią nusikaltėlio charakterio detalę apibūdinsime teisingai, tačiau suklysime piešdami kitas bendras detales.
FTB pateiktame Derricko Toddo Lee, praminto Baton Ružo serijiniu žudiku, apibūdinime buvo teigiama, kad nusikaltėlis yra vyriškos lyties baltasis, nuo dvidešimt penkerių iki trisdešimt penkerių metų amžiaus, „kuris nori būti laikomas kupinu žavesio ir patraukliu moterims vyriškiu“.
Toliau nusikaltėlio profilyje buvo rašoma: „Tačiau jo patirtis santykiuose su moterimis, ypač tomis, kurios priklauso aukštesniam nei jis socialiniam sluoksniui, yra ganėtinai skurdi. Bet kokią jo užmegztą pažintį su moterimis, kurios jam atrodė patrauklios, pačios moterys apibūdintų kaip „siaubingą“.“
FTB neklydo manydama, kad nusikaltėlis yra vyriškos lyties darbininkas tarp dvidešimt penkerių ir trisdešimt penkerių metų amžiaus. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Lee buvo žavus ir draugingas vaikinas, mėgdavęs dėvėti kaubojišką skrybėlę, mūvėti puošnius gyvatės odos batus ir vaikščioti po barus. Jis buvo komunikabilus, apsuptas merginų ir garsėjo kaip mergišius. Ir jis nebuvo baltasis. Jis buvo juodaodis.
Nusikaltėlio psichologinio portreto sudarymas jokiu būdu nėra testas, kuris išlaikomas pateikus kuo daugiau teisingų atsakymų. Tai portretas, kuriame visos smulkmenos turi vienaip ar kitaip derintis tarpusavyje, jeigu norima, kad gautas atvaizdas būtų teisingas.
Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerija išnagrinėjo 184 nusikaltimus, norėdama nustatyti, kiek kartų kriminalinių psichologų sudaryti portretai padėjo suimti nusikaltėlius.
Paaiškėjo, kad iš šių ištirtų atvejų, pasitelkus psichologinius nusikaltėlių portretus, buvo išnarpliotos 5 bylos. Kitaip tariant, vos 2,7 procento nusikaltimų.
Tai turi prasmės, jeigu atsižvelgsime į beviltišką detektyvo padėtį, kurią gali bent kiek palengvinti nusikaltėlių psichologinių portretų sudarytojų spėlionių sąrašas.
