Tačiau loterijos bilietams pinigų nešvaistau, o kiekvieną laisvą litą kraunu į būsimų kelionių skrynelę, dažnai dėl to atsisakydama net ir didžiausių moteriškų pagundų – naujo rūbo ar aksesuaro. Piniginėje lyg tramdomuosius marškinėlius nešiojosi ryškiai raudoną lapelį su užrašais: „Ar man tikrai to reikia?“ ir „Stop! Taupau kelionei“. O sutaupiusi galiu per vieną dieną pagriebti patrauklų paskutinės minutės pasiūlymą, sugundyti savo nuolatinę kelionių kompanionę, susikrauti lagaminą ir...
Viena keliauti nemėgstu. Dažniausiai kompaniją man palaiko mano studijų laikų draugė, kuri kaip ir aš vis dar be jokių įsipareigojimų sukasi viengungiško gyvenimo karuselėje. Tiesą sakant, per tas keliones ir nerandame laiko rimtiems santykiams su vaikinais: tie solidieji, kurie mums lyg ir patiktų, yra apsirgę pinigų uždirbinėjimo manija, o tų, kurie viską metę galėtų leistis su mumis į pasaulio kraštą, kišenėse dažniausiai švilpauja vėjai. Užburtas ratas... Tačiau apie vaikų gimdymą ir vaikišką vežimėlį vietoje kelioninio lagamino dar nė viena nesvajojame.
Vis dėlto nesame avantiūristės: mėgstame iš anksto viską suplanuoti ir numatyti, galų gale – žinoti, kur ir kada nusileis mūsų lėktuvas, kur kitą naktį priglausime galvas. Tačiau kelionėse dažnai nutinka nenumatytų dalykų: lėktuvai vėluoja arba leidžiasi ne ten, kur tikėjaisi, kelionių planus sugriauna gamtos stichijos, staiga subjuręs oras arba... naujos pažintys...
Paskutinioji mūsų kelionė buvo tikras šaltakraujiškumo išbandymas. Į nuostabią Kanarų salyno salą Tenerifę skridome ne drybsoti prie viešbučio baseino. Ir ne šmirinėti po parduotuves – lauktuvių nelabai turime kam vežti, o pačios labiau mėgstame prisirinkti kriauklelių ir akmenėlių bei prisikaupti kuo daugiau įspūdžių ir prisiminimų.
Norėjome pasigrožėti įspūdinga augmenija, paplaukioti po Atlanto vandenyną su jachta, pasikarstyti po kalnus, aplankyti Teidės ugnikalnį, pasivažinėti po turistų nelankomus kaimelius, pasėdėti mažuose restoranėliuose, pabendrauti su vietiniais žmonėmis, paragauti nacionalinių patiekalų, nepaprastai skanaus vietinio vyno... Ir tikrai nesitikėjome, kad pačiame karališkų atostogų įkarštyje mūsų planus sugriaus... uraganas.
Bet nutiko būtent taip.
Iš pradžių net nesupratome, kad dedasi: pasigirdo keistas vėjo kauksmas, ėmė virpėti langų stiklai, tarytum nežemiška jėga pastūmėtos su didžiausiu trenksmu atsidarė mūsų balkono durys... Net nepajutome, kaip lyg susitarusios abi iššokome iš lovų. Vandenynas tiesiog siautėjo, taškydamas neapsakomo dydžio ir sunkiai suvokiamos galybės bangas. Išsigandome, kad ant aukštos uolos pakibęs mūsų viešbutis nenugarmėtų žemyn, tiesa, prieš tai užkrisdamas ant kito, žemiau mūsiškio stovinčio viešbučio, kurio stogas su ant jo augančiais žydinčiais medžiais ir originaliais žibintais vakarais balkone geriant vyną taip traukė ir žavėjo mūsų akis.
Atrodė, kad juda visas pastatas: lingavo grindys ir suposi šviestuvai – kaip tyčia mūsų kambarėlis buvo viršutiniame viešbučio aukšte. Nedelsdamos šokome į džinsus ir išlėkėme į koridorių. Jame išsigandusiais veidais stoviniavo nemažas būrys žmonių. Į liftą lipti niekas nesiryžo. Mudvi taip pat žemyn lipome laiptais – instinktyviai norėjosi atsidurti arčiau žemės. Belipant dingo elektra. Kilo sumaištis ir triukšmas: žmonės pradėjo šaukti vienas kitą, stvarstyti vienas kitam už rankų, stumdytis.
Staiga aklinoje tamsoje prieš pat mano nosį kažkas spragtelėjo ir įsižiebė maža žiebtuvėlio ugnelė. Tuo pačiu metu pajutau stumtelėjimą, ir atsidūriau mėginančio pasišviesti kelią vaikino glėbyje. Jis ištarė keletą žodžių man nesuprantama greitakalbe, paskui pats iš to savo skubotumo nusijuokė ir stengėsi man kažką pasakyti angliškai, bet juokai buvo menki: aš tikrai labai išsigandau sunkiai besuprasdama, kas dedasi aplinkui, o dar baisiau buvo dėl to, kad sumaištyje bei tamsoje kažkur pasimetė manoji bičiulė.
Galų gale visi viešbučio gyventojai susispietė fojė. Administratoriai ramino išsigandusius žmones, tačiau aplinkui nepaliaujamai verkė vaikai ir net juos glėbiuose laikančios moterys, girdėjosi daugybė nerimo kupinų balsų, tačiau netrukus buvo uždegtos žvakės, ir pasimetę artimieji galų gale galėjo surasti vieni kitus.
Mano draugė taip pat surado mane. Tačiau kaip ji nustebo pamačiusi, jog stoviu apglėbta pirmą kartą jos akyse matomo vaikino! Tiesą sakant, aš ir pati jokiomis kitomis aplinkybėmis nebūčiau leidusi, kad mane glėbyje laikytų atsitiktinai sutiktas nepažįstamasis. Bet tą kartą, svetimame krašte siaučiant baisiam uraganui, aš jaučiausi saugi ir rami laikoma tvirtų ir švelnių man nepažįstamo vaikino rankų.
Siautėjanti gamtos stichija iš tiesų buvo kraupi ir siaubinga, tačiau tuo pačiu metu – lyg mostelėjus burtų lazdele – pats tikriausias uraganas pradėjo siautėti ir mano širdyje. Troškau, kad vėją apleistų jėgos, kad jis liautųsi kėlęs siaubą ir gąsdinęs poilsiautojus, bet tuo pačiu metu ir bijojau akimirkos, kai jis nurims, ir kai nebus prasmės mane laikyti glėbyje taip švelniai ir šiltai į ausį kvėpuojančiam mano angelui sargui...
Vis dėlto viešbutis nenugarmėjo į vandenyną. Tačiau prašvitus pamatėme sunkiai žodžiais apsakomus vaizdus: vietoje gražuolių palmių visur aplinkui styrojo vien tik pliki jų kamienai, o kuokštai nuplėšytų lapų mėtėsi vėjo sunešti į atokiausias kiemų pakampes. Žydintys augalai buvo išvartyti arba išrauti su šaknimis, didžiuliai vazonai sudaužyti, siauresnės gatvelės užverstos dar taip neseniai žydėjusių įvairiaspalvių augalų liekanomis ir vietomis sunkiai bepraeinamos, o vandenyne plūduriavo nuplėšytų ir išvartytų pavėsinių liekanos... Vaikščiojome ir negalėjome patikėti savo akimis...
Tačiau negalėdama ištrinti iš atminties patirto siaubo, regis, nukrypau nuo temos...
Turėčiau pasisakyti, kad angelas sargas, netikėtai sausakimšoje laiptinėje pačiupęs mane į glėbį, likusias keturias mano atostogų dienas iš jo taip ir nebepaleido: kartu keliavome po uragano nusiaubtą salą, maudėmės įlankoje, karstėmės uolomis, sėdėjome restoranėliuose, žiūrėjome ugningą flamenko, grožėjomės delfinų ir orkų pasirodymais, degustavome vietinį vyną, klykdami iš džiaugsmo ir siaubo leidomės šiurpą keliančiais vandens atrakcionų parko viražais, bučiavomės braidydami po vandenyną po žvaigždėtu nakties dangumi... O manoji kelionės draugė vis stengėsi laikytis kuo nuošaliau nenorėdama būti nepageidaujamu trečiuoju asmeniu ir niekaip negalėdama suprasti tokių akimirksniu įsiliepsnojusių jausmų.
Manasis draugas pasirodė esąs vokietis. Ir tikrai ne kažin koks gražuolis... Rausvi plaukai, šviesūs antakiai ir tokios pačios „išblukusios“ blakstienos... Ne pati geriausia anglų kalba. Tačiau puikus sąmojis, platus interesų ratas, pomėgis keliauti... Draugė teisi: netrukus jai reikės ieškoti kitų kelionės kompanionų...
O mes su Olafu kol kas ryšį palaikome internetu. Išsiskirdami jautėme, supratome ir pažadėjome vienas kitam, kad būtinai susitiksime, kad Ksintijos siautėjimo dėka užsimezgusi pažintis nebus trumpa kaip mus suvedęs uraganas, ir kad į kitą kelionę leisimės drauge.
Keliautoja
***
Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai ir laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!