Aš dirbau pardavėja ir be galo tuo didžiavausi, šį darbą dirbu iki šiol. Buvau jauna, na, ir turėjau daug akį merkiančių vaikinų, bet vieną dieną mano parduotuvėje apsilankė vaikinas vardu Vincas. Jis mane kažkuo patraukė. Gal savo elegantiška išvaizda, o gal iškalba.
Jis dažnai ateidavo pas mane apsipirkti ir niekada neišeidavo nepasakęs komplimento. Dažnai jis mane kviesdavo tai į šokius, tai į restoraną ar į filmą. Vis jam atsakydavau, bet vieną dieną sutikau ir mudu nuėjome į kavinę. Šnekučiavomės beveik iki pat kavinės užsidarymo.
Tokie mūsų pasimatymai buvo dažnesni ir dažnesni. Mudviem buvo be galo smagu leisti laiką kartu. Atrodė, lyg laikas, būnant su juo, sustotų. Abu vienas kitam jautėm didelę simpatiją ir šiltus jausmus. Apie gyvenimą kartu mudu pakalbėdavome, bet pradėti gyventi kartu mudu buvo per anksti. Jam jaučiau tik šiltus ir draugiškus jausmus, bet ne meilę.
Mudu pažįstami ir draugai buvom apie pusę metų, o man dar iki gyvenimo kartu dar truko jį labiau pažinti. Nesu iš tų, kurios skuba gyventi kartu, gerai nepažinus žmogaus ir tuo labiau, jei nėra jausmų. Jis sakydavo, kad esu jo svajonių moteris, su kuria norėtų susieti visą savo gyvenimą. Man buvo gera su juo leisti laiką, svajoti, juoktis, su juo jaučiausi laiminga...
Vieną dieną jis atlėkė pas mane į darbą ir pasiūlė kartu nueiti į šokius. Sakė, bus jo draugai su draugėm, tai smagiai praleisim laiką. Tą dieną buvo daug darbo ir jau buvau nusprendus atsisakyti, bet kaip visada jis mane įkalbėjo. Po darbo grįžau namo, pasidažiau ir apsirengiau savo mylimiausia suknele, jis manęs jau laukė prie namų kieme.
Nuvykus į šokius, jis mane supažindino su savo draugais. Visi buvo smagūs kaip ir jis pats, šokom, juokiamės ir linksminomės. Po kelių valandų atvyko jo pusbrolis. Išvaizdus, aukštas, tamsiaplaukis. Viduje man kažkas sukirbėjo, net nesupratau kodėl. Vincas mus supažindino ir visi toliau linksminomės. Tik tą vakarą aš ir Juozas (toks pusbrolio vardas) po pažinties ėmėm kalbėti apie mokslus, darbą, pomėgius ir gyvenimą. Kalbėjomės iki vidurnakčio ir pokalbis tęsėsi iki pat mano namų. Vincas tą vakarą per daug prisilinksmino ir mane visai pamiršo, bet aš dėl tokio jo poelgio nė kiek nepergyvenau, nes buvau smagioje draugijoje su Juozu.
Kitą rytą išgirdau skambutį į duris, pravėrusi pamačiau su gėle rankoje stovintį Juozą. Net nemoku apsakyti, kas darėsi mano viduje. Pakviečiau jį į vidų išgerti kavos. Kol gėrėm kavą, atrodė, kad mudu jau seniai gyvename kartu. Jis mane palydėjo į darbą, o jam darbas turėjo prasidėti tik po pietų, jis dirbo troleibusų vairuotoju.
Vincas po šokių vakaro nesirodė kelias dienas. Atėjęs į darbą manęs atsiprašė ir pasiūlė man draugystę, bet aš jam pasakiau, kad jam nieko nejaučiu. Jaučiu jam tik draugiškus šiltus jausmus, bet tai ne meilė. Skaudu buvo žiūrėti jam į akis ir tai sakyti, bet vilčių jam nenorėjau suteikti. Na, o su Juozas ėmiau vis dažniau ir dažniau susitikinėti, o jausmai jam darėsi vis šiltesni ir šiltesni.
Apie jį galvodavau nuo ryto iki vakaro laukdavau jo, kad galėčiau jį pamatyti, apkabinti. Po mėnesio šilto bendravimo jis man pasiūlė būti jo mergina. Prisipažinom vienas kitam, ką jaučiame ir kad jis ir aš norim pabandyti tą laimę būti kartu, nes gal esam vienas kitam skirti. Vincas, sužinojęs apie mano ir Juozo draugystę, labai supyko ir su mumis nebendravo gan ilgai, bet vėliau suprato, kad jau mudviejų santykiai darosi vis rimtesni ir rimtesni.
Po dvejų metų draugystės Juozas man pasiūlė tapti jo žmona ir būti jo gyvenimo dalimi. Aš nieko nedvejodama sutikau, nes be galo jį mylėjau ir jis buvo man labai brangus žmogus. Po beveik metų susitaupėm pinigų ir iškėlėm gražias ir linksmas vestuves. Tą dieną jaučiausi kaip pasakoje - Princesė su Princu.
Susilaukėm sūnaus, o vėliau ir dukros. Visko buvo mūsų šeimyniniame gyvenime - ir šilto, ir šalto, buvo ir sunkių akimirkų, kai neturėjom ką valgyti, bet mudu vienas kito nepalikom. Viską ištvėrėm ir palaikėm vienas kitą, buvom ir esam vienas didelis ir stiprus branduolys, kurio niekas neišardytų.
Susilaukėm trijų anūkų ir laukiam dar vieno ateinat į šį pasaulį. Taip mūsų netikėtas susitikimas šokiuose tęsiasi jau beveik 40 metų.
Vera