Taip išėjo, kad vieną vakarą viename iš vakarėlių jis buvo su draugu, kurį aš pažinojau. Tas draugas mus supažindino. Nuo tada pradėjom po truputį bendrauti. Susiradau jį socialiniame tinklapyje, ten pradėjome susirašinėti. Vis labiau... ir labiau..
Gegužės mėnesį man pasakė, kad išvažiuoja dirbti į Olandiją vasarai. Buvo liūdna, nes vis labiau jis man patiko. O tada jis išskrido. Neilgai trukus, mūsų bendravimui vis labiau įsisiūbavus, tiek aš, tiek jis išsiskyrėm su savo antromis pusėmis tą pačią dieną. Nei jis buvo laimingas su kita, nei aš buvau laiminga su kitu. Norėjau jo. LABAI.
Taip išėjo, kad su savo drauge jau senokai planavome pakeliauti kur nors „autostopu“. Man greitai šovė į galvą mintis, idealus planas. Keliauti į Olandiją. Ir pakeliausim su drauge, ir pamatysiu jį.
Labai greitai viskas pradėjo aiškėti: nusipirkom su drauge bilietus į Berlyną ir nekantriai pradėjom laukti dienos, kuomet autobusu turėjome išvažiuoti iš Vilniaus. Dienos slinko lėtai. Jis džiaugėsi, kad ruošiuosi aplankyti jį ir laukė manęs. Mes vis daugiau susirašinėjome, kiekvieną kartą laukdavau jo žinutės ir man pilve skraidė drugeliai. Viskas buvo labai miela ir gražu, laukiau išvykimo dienos. Laukiau, kol mes susitiksim.
Taigi atėjo liepos vidurys. Su drauge, sėdom į autobusą ir išvažiavom į Berlyną. Iš Berlyno „autostopu“ į Olandiją. Susitikimo dieną jaučiausi kaip prieš stomatologą. Bijojau, pilve kuteno. Likus kelioms minutėms, iš jaudulio galvojau nualpsiu. Ir tada jis atėjo, ir mes susitikom, ir mes pasibučiavom. Tai buvo taaaaip nuostabu, susitikti su labai patinkančiu žmogum, kažkur kitoje šalyje.. Atrodė, kad tai netikra, kažkaip pasakiškai netikra.
Olandijoje praleidom apie savaitę, du savaitgalius su juo. Ir jie buvo tobuli. Nuo pirmos iki paskutinės minutės. Negalėjau patikėti, kad tuoj reikės išvažiuoti. Tačiau reikėjo. Per tris dienas iš Olandijos grįžome į Vilnių. Jaučiau ilgesį ir tuštumą viduj, man labai jo trūko.
Jis turėjo grįžti į Lietuvą rugsėjį. Laukimas, laukimas, laukimas... Mintyse braukiau dienas iki jo grįžimo, negalėjau nustoti apie jį galvoti, man jo reikėjo. Supratau, kad nepaleisiu jo, kad įsimylėjau iki plaukų galiukų. Atėjus lemtingai dienai stovėjau oro uoste, pamačiau jį, viduj tarsi kažkas atgijo, sujudėjo, pabučiavau jį... Ir nuo tada aš jo nepaleidžiu, o jis nepaleidžia manęs. Negalim vienas be kito. Mes esam kartu ir esam labai laimingi. :)
E.
**********************
Ši istorija yra konkurso „Mūsų neįtikėtina pažintis... netikėtai užtruko“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus! Turite progą laimėti „Alma littera“ išleistą tarptautinį bestselerį „Mano vyro paslaptis“.