***
Lilė pabudo išgirdusi merginos krizenimą. Dvi paauglės, persisvėrusios per kėdes, kažką tauškė ir gestikuliuodamos rankomis pasakojo linksmą nutikimą už jų sėdintiems vaikinams. Viena jų, matėsi, gana drąsi. Koketiškai sukdama plaukus pritariamai linksėjo draugei ir vis žvilgčiojo į brunetą, lyg tikrindama, ar jis jau spėjo susižavėti jos drauge. Tada įsidrąsinusi ištiesė ranką ir pirštu perbraukė jam nuo smakro iki skruostikaulio. Vaikinas nusijuokė, o jos draugė pasilenkusi padarė tą patį.
Lilė nejučia nusišypsojo. Jos viduje pabudo paika mergiotė ir taip pat užsimanė pakvailioti. Bet greitai jos šypsena išblėso ir susimąsčiusi nugrimzdo į nostalgiškus prisiminimus. Atrodo, dar vakar jai buvo šešiolika... Tada ji netvėrė savam kailyje, net tirtėdama iš nekantrumo laukė pilnametystės. Manė, kad jos sulaukus viskas bus daug paprasčiau – esi pati už save atsakinga, tau viskas galima... Lilė prisimena savo aštuonioliktojo gimtadienio rytą, lyg tai būtų buvę vakar...
Tą rytą ji alpo iš laimės pagaliau sulaukusi didžiosios pilnametystės. Tik pramerkusi akis apsidžiaugė, kad atsibudo nebe paauglė. Atėjo metas, kai į ją pagaliau visi ims rimčiau žiūrėti, su ja labiau skaitysis. Ji galės legaliai įsidarbinti, savarankiškai priimti sprendimus ir nusipirkti cigarečių be trypčiojimo ir baimės, kad jos paprašys dokumento. O jei ir paprašys (tikėkimės, kad paprašys) – ji su pasididžiavimu parodys jį kasininkei.
Todėl nieko nelaukusi susišukavo plaukus, užsitraukė džinsus, užsivilko gėlėtą palaidinę, riešus ir kaklą pasipurškė mėgstamiausiais D & G Light Blue kvepalais ir išskubėjo į „Maximą“ pirkti cigarečių ir saldaus likerio. Toma ateis vakarop, reikės padaryti apšilimą prieš klubą. Pakeliui į namus, nešina pirkiniais, Lilė svarstė, kad gerai būtų išsilaikyti teises. Tada bus visas pilnametės komplektas...
Ir jai buvo visai nesvarbu, kad dar tik dešimta valanda ryto, o ji jau pasiruošusi švęsti. Tada jai, priešingai nei dabar, nebuvo svarbu, kas ką apie ją pagalvos. Ji džiaugėsi rankinėje nešdama tai, kas dar vakar jai buvo neleistina. Žinoma, ne kartą išbandyta, bet šį kartą šios prekės kitokios. Jai jos vertingos. Jai jau galima. Tol, kol atsibos... O atsibodo vos tik baigus universitetą ir visu etatu įsidarbinus senamiesčio bare. Lilė nebesuprato – tai kur tas linksmas ir nepriklausomas gyvenimas? Kur galimybės, kontrolės nebuvimas? Kur džiaugsmas, kad pagaliau esi pilnametė. Kur? Su laiku tas nekantrumas ir entuziazmas dingsta.
Ir pamanykit – viskas yra visai kitaip, nei kadaise atrodė. Tiesa, kai suvoki, kad laiko nebeatsuksi, o su kiekviena diena daugėja atsakomybės ir ant tavo pečių kraunama vis daugiau darbų, visi aplink iš tavęs tikisi daug daugiau, nei tu pati iš savęs, – tada supranti, kad buvai kvaila. Dabar norisi lėkti atgal ir lyg šuniui, įšokusiam į vandenį paskui pagalį, plaukti atgal, bet jau per vėlu. Ir visai nenuostabu, kad tiek daug Lilės pažįstamų, dar tokios jaunos, jau spėjo susidurti su depresija...
Kad ant tavo pečių užgriūva kalnai problemų ir susiduri su tikrų tikriausia atsakomybe – ne tai blogiausia būnant suaugusiuoju... Blogiausia, kai tau į ausį pakužda kipšas, siūlydamas iškrėsti kokią nedorą išdaigą ar garsiai kam nors replikuoti, o tu nebegali jo klausyti. Turi susiimti ir prisiminti, kad suaugusieji taip nesielgia. Suaugusiesiems nenusispjaut, kai jų kišenėse švilpauja vėjai. Jų neištinka „nėra ką veikti“, nes neturėti ką veikti jiems reiškia ilgai lauktą ir užsitarnautą poilsį. Suaugusieji atsargiau vieni kitus guodžia sakydami „bus kita ar kitas“, nes žino, kad nuo barnių poroje nebėgama – juos bandoma spręsti. Tos į neviltį varančios problemos ir rūpesčiai – bereikalingas ir taip geliančios galvos skausmas.
Prisiminusi Igną, Lilė panoro atsukti laiką ir grįžti dešimt metų atgal. Kai jai sukako aštuoniolika, jos finansais rūpinosi mama su broliu, o vaikinai driekėsi eilėmis. Nebuvo Igno. Nebuvo darbo ir nebuvo rūpesčių. Ji galėjo rinktis. Buvo laisva, jauna ir nepriklausoma. Buvo jos dienos, jos dangus ir saulė. Jos šiltas, pušimis kvepiantis vėjas ir muzika... Bet dabar Lilė mąstė, kad dar geriau būtų grįžti į vaikystę, kai jos pasaulis buvo pats šviesiausias. Ji nebuvo susidūrusi su baimėmis, agresija, skausmu ar nusivylimu. Tada didžiausias skausmas tebuvo nubrozdintas kelis...
Lilė prisiminė meditacijos seansus ir budizmo teiginį, kad žmogaus pradinė būsena yra taiki ir rami, – dabar ji to nedrįstų paneigti.
Vaikai nesureikšmina paprastų dalykų, dėl kurių suaugusieji dažnai neriasi iš kailio. Taip yra todėl, kad vaikai dar neturi perdėtai neigiamų emocijų. Mes iš prigimties nemokam pykti, liūdėti, pavydėti ar nekęsti – to mus išmokė gyvenimas. To mus išmokė metai ir lekiantis laikas. Mes tai gavom iš aplinkos. Priėmėme tai ir perduodame kitiems. Užuot dalijęsi laime ir meile, mes dažnai suteikiame skausmą ir pyktį. Visi esame sugadinti. Daugiau ar mažiau. Tik tada, kai tai pripažinsim ir bandysim ką nors keisti, sugebėsim tapti laimingesni, nei esame. Tokie laimingi, kokie būdavome tik... vaikystėje.
Lipant iš lėktuvo Lilę pagavo tvankaus ir karšto oro gūsis. Maltoje jau buvo beveik antra valanda popiet. Pasiraususi rankinėje išsiėmė telefoną ir įsijungė, kad pagautų oro uosto internetą ir paskambintų Tomai, kuri šiuo metu dar turėjo būti darbe. Jungdama telefoną giliai širdyje vylėsi rasti praleistų Igno skambučių. Deja. Nebuvo nė vienos žinutės. Nurijusi kartėlį, Lilė nelaukdama ėmė skambinti draugei. Signalo nebuvo, todėl nusprendė pasigauti taksi ir prieš vykdama į viešbutį užsukti į restoraną, kuriame dirbo Toma.
Lilė su Toma jau daugiau nei aštuonerius metus buvo geriausios draugės. Prieš išvykdama į Londoną mokytis, Lilė nuvažiavo į kasmetinę pirmakursių stovyklą. Ten ji susipažino su Toma. Jau pirmą vakarą merginos, atsiskyrusios nuo visų ir gurkšnodamos alų, ėmė pasakoti viena kitai savo jauno gyvenimo istorijas ir būgštauti dėl nekantriai laukiamų studijų Anglijoje. Abi suprato turinčios kažką bendro ir manė, kad galės kartu apsigyventi.
Temstant Lilė paragino Tomą atsigulti ant žolės ir ėmė pirštu rodyti žvaigždynus ir žvaigždes, kurias žinojo. Lilijana dar ir dabar, pasakodama kitiems, kaip susipažino su savo geriausia drauge, nepamiršta paminėti, kaip gulint ant žemės ir klausantis jos pasakojimų Tomai susisuko galva nuo alkoholio ir ji atpylė visą savo skrandžio turinį. Toma savo ruožtu Lilei bendroje kompanijoje užvedus temą apie savo aistrą – žvaigždynus, nevengia garsiai pakomentuoti: „Mane nuo jos žvaigždžių vemt verčia.“
Mokslo metams einant į pabaigą merginų nuomonė apie šalį, kurioje studijavo, ėmė smarkiai skirtis, ir tai joms kėlė nerimą. Toma nepaprastai pamėgo Londoną ir spėjo įsilieti į anglišką gyvenimo ritmą, o Lilė vis užsimindavo apie norą grįžti į Lietuvą. Taip ir įvyko. Toma liko gyventi ir dirbti Londone, o Lilė, tik gavusi diplomą, jau sėdėjo lėktuve, skraidinančiame į Kauną. Geriausių draugių keliai išsiskyrė, bet tai tik dar labiau sustiprino jų draugystę.
Nebuvo nė dienos, kad jos nesusisiektų, juk technologijos taip pažengusios. Jos taukšdavo internetu vos tik gavusios laisvą minutę. Sykį Toma net kirpykloje telefonu su Lile tarėsi, kaip jai geriau kirptis. Priešingai nei Lilė, Toma gyvendama Londone tapo atviresnė, drąsesnė, jai buvo lengviau bendrauti, ji nebijojo garsiai ir griežtai reikšti savo nuomonės. Drąsos jai netrūko ir anksčiau, tačiau kitos šalies kultūra jai suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi.
Na, o Lilė dažniausiai būdavo gera klausytoja, bet prasta patarėja. Atvirai pasikalbėti ji išdrįsdavo tik su Toma, savo mama ir anksčiau su broliu. Susipykusi su Dominyku, Lilė tapo dar uždaresnė ir baikštesnė. Ji ėmė vengti naujų pažinčių, draugų ir apskritai bet kokių naujovių. Laikui bėgant ir išsiskyrus keliams su Toma, merginos pajuto, kokios iš tiesų jos skirtingos, tačiau suprato, kad puikiai papildo viena kitą.
Praėjus vos pusvalandžiui, Lilė jau brovėsi Šv. Jurgio gatve per minias turistų. Turbūt senimas su šeimomis patraukė į šalies pakraščius, toliau nuo šurmulio ir triukšmingų poilsiautojų. Priėjusi Hugo’s Lounge barą, kuriame dirbo Toma, Lilė atsisėdo prie staliuko lauke ir net aiktelėjo iš išgąsčio staiga išgirdusi cyptelėjimą. Toma tiesiog griūte užgriuvo draugę ir čiupo į glėbį.
– Uždusinsi mane, brangioji, paleisk! – juokėsi glėbyje suspausta Lilė, rausdama, kad patraukė aplinkinių dėmesį.
– Lilijana, kuo ilgiau tavęs nematau, tuo labiau pasiilgstu. Jei kitą kartą susitiksim dar po metų, tikrai uždusinsiu, – apsiašarojusi ir nuoširdžiai šypsodamasi atšlijo Toma.
– Čia dabar? Kas per ašaros?
– O ką tu manai? – braukė marškinių rankove akis. – Negaliu patikėti, kad mes pagaliau vėl kartu.
– Kada baigi darbą? – paglostė draugei ranką Lilė.
– Jau dabar. Hugo šiandien neužsuks, todėl galiu išeiti pusvalandžiu anksčiau. Tik bėgu persirengti ir perspėti bendradarbės.
Toma nuskubėjo į vidų. Lilė šypsodamasi palydėjo ją akimis, bet netrukus per skruostus ėmė riedėti ašaros. Nujautė, kodėl taip staiga susigraudino. Pamačius Tomą jai pasidarė kur kas ramiau. Pagaliau ji pas žmogų, su kuriuo galės pasidalyti savo liūdesiu ir laime. Jai vis dar smarkiai maudė širdį dėl Igno. Lilė nekantriai laukė vakaro, kada galės pagaliau išlieti nuoskaudas ir paprašyti geriausios draugės patarimo. Atsargiai, kad neišsiteptų tušu, nusausino skruostus ir paakius ir pamačiusi grįžtančią Tomą pakilo. Pastebėjusi paraudusias draugės akis, Toma iškart suprato, kas vyksta.
– Važiuojam pas mane. Tegu už tuščią viešbučio kambarį moka tas mulkis.
***
Rasa jau sėdėjo automobilyje pakeliui į Žvėryną. Važiuodama svarstė, kaip pasiteisins Linai, kodėl vėluoja. Vis dėlto nenorėjo sakyti, kad buvo trumpam susitikusi su Ignu. Niekšelis. Jis turbūt irgi ją vakar matė. Gaila, nespėjo išsitraukti telefono, kai ta garbanė ją pastebėjo. Pati kalta, kad per ilgai užsivėpsojo. O galėjo Igno šantažui ateiti galas. Na, svarbiausia, kad jis ir toliau manytų, jog ji apie jo meilužę nieko nežino. Tik įdomu, kiek tai merginai metų.
Atrodo, iki dvidešimt penkerių. Dailių bruožų, putlių lūpų. Matėsi, kad Ignelį suviliojo savo koketišku žavesiu. Sėdėjo pasirėmusi rankomis į stalą, kad tik dar labiau atkreiptų dėmesį į savo per iškirptę pūpsančias krūtis. O tas vargšelis seilę varvino ir negalėjo atitraukti akių. Rasa žinojo, kad slėpdama tai nuo Linos elgiasi ne visai draugiškai, bet jeigu apie tai prasitars, gali sugriūti ir jos pačios santuoka. Taigi buvo pasiryžusi tvirtai laikyti liežuvį už dantų.
Privažiavusi prie Linos namo, Rasa pamatė ją jau laukiančią prie vartų. Susierzinusi ji staigiai atkulniavo prie mašinos.
– Nesuprantu, sakei, kad jau išvažiuoji. Iki manęs tau vos penkiolika minučių, o važiavai beveik valandą, – rėžė Lina.
– Pusvalandį. Nepyk, išvažiavusi prisiminiau, kad namie palikau piniginę. Gražūs bateliai. Nauji? – bandė nukreipti pokalbį Rasa.
– Nauji. Atsiuntė vakar. Laimei, šį kartą dydis tiko. Vakare važiuosim į jogą? Ar būsi užsiėmusi?
– Kada, sakei, prasideda? Man reikia sulaukti Mindaugo, šiandien dešimt metų kaip mes susituokę. Gali patikėti? Jis labai užsiėmęs, todėl nieko ypatingo negalime nuveikti. Žadėjo, kad sukaktį paminėsime, kai tik susitvarkys finansiniai reikalai. Minėjo, kad buvo nesklandumų dėl sutarties su estais.
– Tiesa! Jūsų sukaktuvės. Rasa, dešimt metų – tai šventė! Jis tau turėtų puokštes gėlių dovanoti ir mažų mažiausiai bent į kelionę nusivežti. Už tai, kad tu jį šitiek laiko iškentei, – dažydamasi lūpas juokėsi Lina.
– Baik tu, juk žinai, kad Mindaugas yra geras vyras. Neabejoju, jis mane nustebins, kai baigsis problemos darbe, – susirūpinusi vos šyptelėjo Rasa.
– Gerai, nereikia čia liūdnų gaidelių. Važiuojam į senamiestį, mes pačios atšvęsim jūsų sukaktį.
Pastačiusios automobilį ir besišnekučiuodamos apie naujus Linos pirkinius, draugės nukulniavo senamiesčio gatve. Užsuko į restoraną, Rasa užsisakė dienos sriubos ir baltojo vyno San Valentin taurę, o Lina paprašė graikiškų salotų ir puodelio kavos su likeriu. Padavėjai užsirašius užsakymą, Rasos žvilgsnis nukrypo į duris – pamatė įeinant Mindaugą ir Igną.
– O, žiūrėk, mūsiškiai, – Rasa linktelėjo galvą į durų pusę, o Lina tai išgirdusi net krūptelėjo.
– Rasa, – staiga palinkusi per staliuką prie draugės sušnibždėjo Lina, – jei ką, mano kavoje nėra likerio.
– Tu ką?.. – nesusipratusi paklausė Rasa.
– Ššš... – greit ją nutildė Lina ir išsišiepusi atsisuko į vyrus.
– Na, mielieji, nesitikėjom jūsų čia sutikti! – ranka pamojo Lina.
– Labas, damos, apkalbinėjat savo vyrus? – Ignas linktelėjo Rasai ir priėjo pabučiuoti Linos.
– Taip, pasakojam, kokius auksinius vyrus turim, tik jie retai kada mums skiria laiko. Ir pamiršta ypatingas progas, – Lina žvilgtelėjo į Mindaugą.
Šis sutrikęs paragino Rasą pasislinkti ir delnais švelniai suėmė jai skruostus.
– Nepamiršau, mieloji, juk žinai. Pažadu, mes būtinai atšvęsim mūsų sukaktį, – ir karštai pabučiavo žmonai į lūpas.
– Na, jei jau visi susirinkom, tai ta proga gal kukliai paminėkim jūsų šventę? Padavėjau! – šūktelėjo Lina. – Mums putojančio vyno butelį ir keturias taures.
– Tris, – pataisė ją Ignas.
Pastarosiomis savaitėmis Lina kiekvieną dieną gurkšnodavo alkoholinius gėrimus. Po nedaug, tačiau Ignui tai nepatiko. Pats retai kada išgeriantis, jis negalėdavo pakęsti girtų žmonių. Jaunystėje visuomet matydavo girtaujantį tėvą. Girtaujantį ir negerbiantį jo motinos. Nenorėdamas prie draugų įžeisti žmonos, Ignas atsisuko į Liną ir paaiškino:
– Šiandien jau gėriau keletą taurių vyno su kolegomis per pietus, todėl po šitos šampano taurės jau tikrai nebegalėsiu vairuoti. Vairuosi tu, gerai? – meiliai pakštelėjo į skruostą.
Lina susierzino prisiminusi, kad jau užsisakė kavos su likeriu.
– Na ką gi, aš susidaušiu už jūsų santuoką kavos puodeliu! – mirktelėjo akį Rasai.
– Šiandien su Mindaugu darbus jau baigėme, todėl judu galėsit pratęsti savo šventę dviese, – pasakė Ignas.
Mindaugas įvertino draugišką Igno gestą, padėkodamas linktelėjo ir pakėlė šampano taurę.
– Už mūsų gražią sukaktį ir už tave, mano meile. Ačiū tau už šiuos nuostabius metus ir už tai, kad visados esi šalia. Be tavęs, pati žinai, manęs nebūtų. Myliu tave iki Mėnulio ir atgal, – ilgai neieškodamas žodžių kišenėje, tarė Mindaugas ir sugraudino Rasą. Juodu pasibučiavo, visi sudaužė taurėmis ir ėmė šnekučiuotis.
Moterys prisiminė prieš keletą dienų Linos sutiktą buvusią bendrakursę ir ėmė aptarinėti, kaip ši sustambėjo ir prarado formas po antro vaikelio gimimo. Abi draugės vaikų neturėjo. Jos puikiai sutarė šiuo klausimu ir džiaugėsi galėdamos skirti laiko tiek sau, tiek savo vyrams, tiek viena kitai. Prakalbusios apie vaikus jos visada imdavo aikčioti, kiek prarado jų senos pažįstamos, kurios, priešingai nei jos, pasirinko šeimą, motinystę ir užsidarė tarp keturių sienų.
Lina buvo šventai įsitikinusi, kad jos iš tiesų pasiilgsta laisvės, graužiasi negalėdamos rūpintis savimi ir giliai širdyje gailisi paskubėjusios su vaikais. Ji dar vidurinėje sakydavo, kad pirmojo vaiko susilauks ne anksčiau nei trisdešimt penkerių. Tiesą sakant, po kelių mėnesių jai jau bus trisdešimt šešeri. Rasa, nors ir slėpė tai nuo Linos, vaikelio bandė susilaukti jau ištisus penkerius metus.
Deja, kuo toliau, tuo labiau jos viltys blėso ir ji vis bandė save guosti, kad be vaiko jai galbūt tikrai bus geriau. Jai jau trisdešimt ir per pastaruosius penkerius metus ji apsilankė visose privačiose klinikose, konsultavosi su daugybe gydytojų ir nors tyrimų rezultatai rodo, kad ji vaisinga, Dievas su vaikeliu delsia.
Dėl Mindaugo vaisingumo sutuoktiniai neabejojo. Mat dar prieš vestuves viena Mindaugo buvusioji darėsi valymą. Ji sužinojo apie nėštumą jau jiems išsiskyrus, todėl nutraukė vaisiaus gyvybę ir tik tada apie tai papasakojo Mindaugui. Jis visada norėjo vaikelio. Keliskart užsiminė žmonai apie įsivaikinimą, bet suprasdamas, kad ji ir taip išgyvena, stengėsi apie tai daugiau nekalbėti.
– Žinai, Lina, be reikalo tu išsitiesinai plaukus. Aš manau, kad tau natūraliai garbanoti plaukai labiau tinka. Na, tiesūs irgi gražu, bet garbanoti – su jais atrodai gyvesnė, jaunesnė. O ir Ignas, rodos, yra minėjęs, kad pirmiausia atkreipė dėmesį į tavo plaukus.
Ignas sukluso ir nutraukęs pokalbį su Mindaugu dirstelėjo į Rasą. Susierzino, net delnai suprakaitavo.
– Ai, man norėjosi naujovių. Garbanota buvau visą gyvenimą. Ignui patinka mano tiesūs plaukai, – Lina pirštais perbraukė vyrui per kaklą.
Igną išmušė karštis, iš nervinės įtampos net koja pradėjo virpėti. Net neabejojo – Rasa vakar jį matė ir apie garbanotus plaukus užsiminė tik todėl, kad Lilė garbanota. Tada dirbtinai nusišypsojo Rasai ir įsmeigė žvilgsnį jai į akis, paskui pritariamai linktelėjo Linai ir dirstelėjo į laikrodį.
– Jau beveik penkios, po antros taurės jaučiuosi šiek tiek apšilęs. Lina, gal mes jau kylam ir paliekam šeimyną švęsti sukaktuvių.
Mindaugai, mes sumokėsim. Gal jums dar vieną butelį šampano užsakyti?
– Ne, mes irgi netrukus judėsim. Dėkui, Ignai. Tada iki ryt! – pakilo paspausti rankos Ignui.
– Ryt penktadienis, pasiimk išeiginę, nusivežk kur nors žmoną.
Atšvęskit. Susitiksim pirmadienį. O ir manęs ryt nebus. Skrendu į Varšuvą. Baltijos šalių verslininkai suvažiuoja. Bandysiu tartis su kitais.
Lina pakilo nuo stalo klausiamai žiūrėdama į Igną – jis nieko nebuvo minėjęs apie komandiruotę šį savaitgalį. Rasa pasiuntė oro bučinį draugei ir pažadėjo ryt paskambinti.
Einant prie automobilio Lina paklausė Igno apie netikėtą žinią.
– Nesakei nieko apie komandiruotę. Kaip čia taip – paskutinę minutę?
– Šiandien sulaukiau skambučio. Tarėmės šį mėnesį, bet buvau pamiršęs dieną. Negaliu praleisti, žinai, juk sutartį atšaukė. Turiu derėtis su naujais klientais. Negalim leisti, kad pinigai nuplauktų. Juk tokia investicija, – staiga vidury gatvės Ignas sustabdė žmoną, ranka apglėbė jai liemenį, tada užkišo šviesią sruogą jai už ausies ir karštai įsisiurbė į lūpas. – Žinai, po pasisėdėjimo pasijutau taip, lyg šiandien būtų ir mūsų šventė. Visas vakaras tik mums.
Pasidžiaukime. Grįžkime, išsirenkime nuogai ir nelipkime iš lovos.
– Tau nuo kelių taurių tikrai galva susisuko. Aš dar šį vakar žadėjau nueiti į jogą...
Ignas nutraukė žmonos žodžius dar kartą karštai ją pabučiuodamas.
– Parodysi lankstumą lovoje. Juk visą savaitgalį nesimatysim. Pasinaudokim laisvu ketvirtadienio vakaru, – nuslinkęs ranką ant sėdmenų, stipriai juos suspaudė.
Lina krūptelėjo ir apsidairė, ar jųdviejų niekas nemato, ir pastebėjo ant suolelio krizenančias dvi jaunas merginas. Šiek tiek išraudusi suėmė Ignui ranką ir nuskubėjo prie automobilio.
***
Maltos krantai daugiausia uolėti. Na, o smėlėti paplūdimiai Mėlynojoje arba Auksinėje įlankoje vasarą ir sezonui baigiantis būna pilni šurmulio. Lilei reikėjo privatumo. Ji norėjo netrukdoma išlieti širdį geriausiai draugei ir pasipasakoti, kas jai šiuo metu neduoda ramybės. Nusipirkusios du butelius raudonojo vyno ir pasiėmusios užkandžių, merginos išėjo į Hiltono viešbučio prieplauką.
– Aną savaitę mane plukdė šia gražuole, – Toma parodė pirštu į prabangią juodą jachtą.
– Kiek kainavo šis malonumas? – Lilė patraukė per dantį draugę.
– Ką, laikai mane pasileidusia?
– Ne, juk juokauju... – sutriko Lilė.
– Pasiglamonėjom, ir tiek. Hugo už ačiū neplukdo. Ir tu nejuokauji. Bet tu žinai mane, tam artistui daugiau ir neleisčiau. Mano, kad gali gauti visas. Nors... taip, pusę restorano personalo yra išdulkinęs. Net Chosė sakė, kad yra permiegojęs su juo, bet mes netikim. Dar nė karto nesam pastebėję jokio gėjiško jo veiksmo ar žvilgsnių į vyrus. Bet... dabar jis jau užkibo, todėl, mieloji, šias atostogas praleisi prabangiai. Nepyk, vis dėlto aš džiaugiuosi, kad Ignas susimovė. Dabar būsi visa mano, – alkūne bakstelėjo Lilei į šoną.
Lilė tylėjo. Nudelbusi akis žiūrėjo į mirguliuojantį vandenį ir jo gelmėse žibantį pilnaties atvaizdą.
– Tu verki? Lile?
– Ne, – rankove nubraukė ašarotas akis, – aš galvoju, kodėl visada jam atleidžiu.
– Tai daugiau neatleisk. Susiimk ir pagaliau iškelk galvą. Jis tavimi manipuliuoja. Nepaliks jis tos poniutės. Kaip ir pasakojai, finansiškai jis nuo nieko nepriklausomas, vaikų jie neturi, bet jis tik žada su ja skirtis ir pažado neištesi. Nepyk, man rodos, esi jam tik pramoga. Saldus desertas.
– Bet dar užvakar jis kalbėjo taip rimtai. Aš jam pasakiau, kad šis kartas bus paskutinis. Jei neskris su manimi – viskas bus baigta. Ir taip, jis nepasirodė... nepaskambino... nepaliko nė vienos žinutės, – Lilė pritilo ir pravirko.
– Lile... Suprantu tave, – priglaudė jos galvą sau prie peties, – tau skaudu, juk tiek pastangų įdėjai, kad abu būtumėt laimingi. Tu stengeisi, nėreisi iš kailio, kad jam įrodytum, jog palikęs Liną jis nieko nepraras. Priešingai – laimės. Tu liūdi dėl to, kad esi neįvertinta, kad tavo gerumas nebuvo atlygintas. Tik nesijaudink, viskas grįš bumerangu. Jam – tavo skausmas, o tau – atpildas už tavo nuoširdžias pastangas. Pagaliau negi tu, būdama tokia graži ir protinga... kartais... nesusirasi sau kokio jaunikio Jono?
Pagaliau Lilė nusijuokė.
– Aha, kartais. Tikrai kartais, jei vis leidžiu jam save apgaudinėti. Tu teisi. Man liūdna, kad jis manęs neįvertino. Mano pastangos nuėjo perniek. Už tai ir išgerkim.
– Už tai, kad ateitum į protą ir pamirštum tą pinigų kalną, – Toma pakėlė plastikinę stiklinę.
– Kvailele, už tai, kad pastangos būtų įvertintos ir pagaliau rasčiau savęs vertą.
– Žiūrėk! Krinta žvaigždė! Galvok norą, išsipildys, – sušuko Toma.
– Šiuo metu lyja žvaigždėmis, todėl dar suspėsit su norais, panelės, – staiga lietuviškai prabilo vyriškas balsas. – Aš Klaidas, o jums turėtų būti vėsu sėdėti ant akmenų.
