Neseniai tapusi tradicinės „Švyturio“ Klaipėdos ateities“ stipendijos, skiriamos jauniems ir gabiems uostamiesčio gyventojams, laureate, A. Kišonaitė pranešime spaudai dalinasi ateities planais ir pasakoja, kaip pavyko išvystyti savitą saviraiškos stilių, dėl kurio ji atpažįstama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
– Agne, esate kilusi iš Klaipėdos. Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Tinka jums šis posakis ar ne ir koks jūsų santykis su gimtine?
– Sakyčiau ir tinka, ir ne. Džiaugiuosi, kad turiu nemažą savo kūrybos gerbėjų ratą, kurie ne tik palaiko mano kūrybą socialiniuose tinkluose, lanko mano rengiamas parodas, bet ir perka darbus. Mano kuriami netradiciniai meno projektai beveik visada susilaukia žinomų bendrovių rėmimo. Išties jaučiu didelį įvertinimą gimtinėje – tą rodo ir laimėta „Švyturio“ Klaipėdos ateities” stipendija. Tačiau kuomet pagalvoju apie valstybines institucijas, galiu tik apgailestauti dėl siauro požiūrio, atgyvenusių meno sprendimų rėmimo. Čia mano teikiami projektai dėmesio nesusilaukia.
Kalbant apie gimtinę, mano ryšys su Klaipėda yra labai glaudus. Čia gyvena mano mama, sesuo, uošviai. Tai mano gimtasis miestas, kuriame gyvenau didžiąją savo gyvenimo dalį. Kiekvieną vasarą praleidžiu uostamiestyje, nes šiltuoju sezonu čia labai smagu. Gyvenant Senamiestyje iki jūros – vos pusvalandis pėstute, o vakare ūžia barai ir vyninės, kuriuose aš mielai lankausi. Čia leidžiu ne tik laisvalaikį, bet ir dirbu: tapau paveikslus, organizuoju meninius projektus, kuriuos įgyvendinsiu jau rudenį, grižusi į Vilnių.
– Poetas Sigitas Geda yra kartą pasakęs, kad mes ilgą laiką priversti ką nors kopijuoti ir mėgdžioti, kol randame savo kelią? Kokias įtakas jūs patyrėte ir koks yra rastas jūsų kelias?
– Kopijuoti ir mėgdžioti kitus visuomet tenka studijuojant. Išmėginti kitų menininkų kūrybos technikas yra viena iš mokymo metodikų, tad tikrai teko tai daryti. Aš menus studijuoju nuo vaikystės: iš pradžių E. Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje, tada keletą specialybių Vilniaus dailės akademijoje, tad tikrai sutikau daug mokytojų, kurie paveikė, išmėginau įvairias technikas. Tai, manau, ir sukūrė mano savitą, atpažįstamą braižą tiek tapyboje, tiek kitose meno formose. Man malonu, kuomet žmonės neperskaitę pavardės atpažįsta mano darbus, o dėl netradicinių kūrinių – kreipiasi įvairios tiek lietuvių, tiek užsienio įmonės ir meno įstaigos.
Mėgstu pabrėžti datą – 2010 m. gegužė, nuo kurios kuriu savarankiškai, neveikiama institucijų, tiesiog taip, kaip man patinka.
– Esate dailininkė, tačiau kuriate ir skulptūras. Toliau nuo meno esantis žmogus nustebtų, kad skulptūroms naudojate ne akmenį ar metalą – įprastas medžiagas šiai meno rūšiai, – o namų buityje aptinkamus daiktus: lūpdažius, švirkštus, buteliukus nuo lako. Kas lėmė tokį pasirinkimą ir kokias galimybes suteikia jūsų naudojamos medžiagos?
– Mano kūriniai iš netradicinių medžiagų yra ne skulptūros, o meno objektai ir instaliacijos. Toks teisingas būtų technikos pavadinimas. Tokie kūriniai atsirado labai nuosekliai. Pirmus dvejus metus užsiėmiau vien tapyba. Ir nuo pat kūrybos pradžios dominavo moters ir moteriškumo tematika. Buvau nutapiusi ne vieną lūpdažį. O organizuodama pirmąją personalinę parodą sugalvojau ir pirmąjį meno objektą - „Lūpdažį milžiną” iš senų ir panaudotų lūpų dažų pakuočių. Įgyvendinusi šį kūrinį pastebėjau, kad nagų lako buteliukų kiekviena moteris sunaudoja daugiau nei lūpų dažų, tad norėdama atkreipti dėmesį į vartotojiškumą, sukūriau vitražą „Stiklo pūtimas”. Tam panaudojau 1969 vienetus panaudotų nagų lako buteliukų. Šis kūrinys neseniai užregistruotas Lietuvos rekordų knygoje.
Šie darbai susilaukė daug visuomenės dėmesio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Užsienio parodų organizatoriai vis dar kviečia juos eksponuoti. „Stiklo pūtimas” šiuo metu dalyvauja 15 atrinktų menininkų projekte „The Hump” Čikagoje. „Lūpdažis milžinas” tapo prototipu „Lūpdažių bokštui” – sukurtam ir gabentam į Honkongą, Ginesso rekordų knygoje įrašytam kūriniui bei šiuo metu naujai kuriamam lūpdažių objektui, kurį eksponuosiu rugpjūčio 17 d. Prahoje.
– Jūsų projektai turi nemažą socialinį užtaisą: „Diabetas“ kalba apie insulino problemą; „Lūpdažis“ apie grožio industriją. Jums visada rūpėjo meno socialinė pusė ar tam reikėjo subręsti?
– Geras, profesionalus menas visuomet turi potekstę, tai nėra vien gražus vaizdas, jis dažniausiai kalba apie socialinius dalykus. „Diabeto” idėja atsirado, nes man buvo diagnozuota ši liga, teko gulėti ligoninėse, keisti mitybą, laikytis dietos, leistis insuliną. Nėra lengva susitaikyti su šia liga ne tik pačiai, bet ir visam artimųjų ratui. Sutikau nemažai žmonių sergančių diabetu, taip pat gydytojų, kurie nuoširdžiai susirūpinę šia liga. Tad šis kūrinys tapo socialiniu projektu. Juo siekiu atkreipti dėmesį į spartų diabeto plitimą, skatinu kiekvieną žmogų pasitikrinti gliukozės kiekį kraujyje.
Kūriniais iš kosmetikos priemonių kalbu apie besaikį vartotojiškumą. Jei lietuvė moteris per metus sunaudoja 2 lūpdažius, lyginant su slavėmis, kurios sunaudoja apie 10 vienetų, tai atrodo nedaug. Tačiau pastebėjau, kad nagų lako buteliukų kiekviena turi tikrai ne po vieną. Šios priemonės nėra niekaip perdirbamos, šiukšlių kalnai auga. Tad kurdama tokius kūrinius, skatinu vartoti atsakingai.
– Kita tema, kuri eina per jūsų kūrinius ir yra labai ryški – moteriškumas. Kodėl ir ją jis jums reiškia?
– Mano kūryba yra mano pastebėjimų ir potyrių išraiška. Stebiu šiuolaikines moteris, kokios jos, kas joms rūpi, kaip jos atrodo ar gyvena ir tai perteikiu. Moterys, moteriškumas, mada yra labai mėgiama mano tema. Ji seka nuo pat kūrybos pradžios.
– Jūsų skulptūrų projektai reikalauja ne tik idėjinio užtaiso, tačiau ir kantraus ir kruopštaus įgyvendinimo, nes yra didžiuliai. Iš kur semiatės idėjų ir kaip randate jėgų juos įgyvendinti?
– Idėjos kyla savaime. Kuo daugiau dirbi, tuo lengviau yra sugalvoti ką nors naują. Aš neriboju savęs vien tapydama. Kaip minėjau, kuriu meno objektus ir instaliacijas, tapau ant baldų. Kuriu dizainą kilimams ir baldams, mokau žmones tapybos, organizuoju parodas, pati ieškau rėmėjų savo idėjoms įgyvendinti. Mano kūryba labai nukentėtų, jei prasidėtų rutina. Kadangi jos nėra, tai man labai įdomus mano darbas. Atsikėlusi ryte galiu nuspręsti, kuo užsiimsiu šiandien.
Meno objektus kuriu išties ilgai, nuo pusmečio iki poros metų. Tačiau tai manęs nevargina. Tuo pat metu kuriu kelis skirtingus darbus ir tai leidžia išvengti rutinos.
– Agne, ką dabar kuriate ir kokie jūsų ateities planai?
– Šiuo metu lipdau meno objektą „Diabetas” bei ieškau rėmėjų gruodžio jį mėnesį eksponuoti Abu Dabyje, diabeto kongrese IDF. Vien transportavimas pirmyn ir atgal kainuoja 3600 eurų. Prieš 2 savaites gavau kvietimą sukurti naują meno objektą parodai, kuri vyks Prahoje. Eskizus jau pasitvirtinau – sukursiu naują kūrinį iš lūpdažių. Taip pat šiuo metu projektuoju instaliacijas naujai atidarytam Kauno klinikų endokrinologijos ambulatorijai. Ir kartas nuo karto, esant prastesniam vasaros orui, tapau užsakytus portretus.