Pranešimas apie įvykius Klaipėdos turguje ant naujai iškepto LSSR Ministrų Tarybos pirmininko Motiejaus Šumausko stalo nugulė kone sykiu su raštu apie tragediją Panemunėje. Šią tuziną gyvybių nusinešusią nelaimę aptarsime kitąsyk, o kol kas naujojo sovietinės Lietuvos premjero dėmesį patraukė uostamiestis. Remiantis prokuratūros pranešimu, minia kažkieno sukurstytų turgaus prekeivių ėmė mušti milicininkus, daužyti langus, gulte apgulė turgaus teritorijoje buvusį milicijos poskyrį. Neramumų malšinti atsiųsti ugniagesiai – tikėtasi minia išsklaidyti šalto vandens švirkštais. Planas neišdegė: mušeikos išvaikė ugniagesius, apdaužė jų automobilius. Galiausiai minią sutramdė tik ant kojų pakeltas kariuomenės dalinys.

Rezultatai – šimtai išdaužytų langų, sulaužyti vartai, apgadintos keturios ugniagesių autocisternos, sumušti vienuolika milicininkų bei sulaikyta dešimtis aršiausių riaušininkų. Nieko panašaus sovietinėje Lietuvoje ilgą laiką nebuvo. Partizanų kovos jau senokai nuslopintos, o čia – riaušės ir dar specialų pasų režimą turinčiame mieste, respublikos uostamiestyje – Klaipėdoje. Aišku, kad tokios žinios aukščiausių LSSR vadovų nedžiugino. Ir žinoma – tokiam įvykiui tirti privalėjo būti mestos didžiausios pajėgos. Tyrimo kontrolė patikėta LSSR Prokuratūrai – tiesa, kaip parodė laikas, tai neapsaugojo nuo fatališkų tardytojų klaidų.