Vis dėlto, apie mėginimus pašalinti šalies lyderius anksčiau ar vėliau sužinodavo ir plačioji visuomenė. Pavyzdžiui, apie vieno iš pasikėsinimų į Nikitą Chruščiovą rengimą paaiškėjo tik 2005 metais, o į Leonidą Brežnevą kėsintasi ne kartą, tame tarpe ir užsienyje.
Nikita Chruščiovas
Pirmą kartą pašalinti didelę vyriausybinę Sovietų Sąjungos delegaciją, vadovaujamą N. Chruščiovo, pamėginta 1956 metais jai lankantis Anglijoje. 1956 metų balandžio 19 dieną prie kreiserio „Ordžonikidzė“ buvo pastebėtas plaukikas. Situacijos išsiaiškinti buvo nusiųstas povandeninis žvalgas Eduardas Kolcovas. Jis ir aptiko diversantą, mėginantį po laivo dugnu pritvirtinti miną. Diversantas buvo pašalintas, o mina – neutralizuota.
Apie antrąjį pasikėsinimą į N. Chruščiovą visuomenė sužinojo tik 2005 metais. Būtent tada buvo išslaptinta Gruzijos specialiųjų tarnybų medžiaga. Pasikėsinimas turėjo įvykti 1961 metais N. Chruščiovui lankantis Gruzijoje. Vis dėlto, aktyvus teroristų pasirengimas pašalinti šalies vadovą leido jų sąmokslą išaiškinti, o potencialius pasikėsinimo vykdytojus – suimti. Specialiosioms tarnyboms pasitarnavo tai, kad jie pirko granatas ir sprogstamuosius užtaisus. Likus pusmečiui iki N. Chruščiovo vizito Otari Mikvabišvili, Aleko Meladzė, Abrekas Batošvili ir Akakajus Mdinaradzė buvo suimti, sprogmenys – konfiskuoti.
Leonidas Brežnevas
Yra žinoma apie tris pasikėsinimus prieš L. Brežnevą, surengtus per visą jo valdymo laikotarpį. Apie pirmąjį rašė visi sovietiniai laikraščiai, pranešė naujienų laidos per televiziją ir radiją, nuošalyje neliko ir užsienio spauda.
1969 metų birželio 22 dieną sovietų kosmonautams lankantis Maskvoje, oro uoste juos pasitiko pats generalinis sekretorius. Garbės kortežas atvyko į Kremlių ir tuo metu vienas iš milicininkų, stovėjusių kordone, ėmė šaudyti į antrą kolonoje automobilį. Pirmame automobilyje važiavo kosmonautai, o antrame, kaip manė šaudęs asmuo, turėjo būti L. Brežnevas. Tačiau šalies vadovo automobilis važiavo kortežo viduryje ir nenukentėjo. Sušaudytame automobilyje buvo sužeistas vairuotojas, taip pat nukentėjo ir korteže važiavęs motociklininkas, kuriam pavyko numušti šaudžiusį milicininką.
Paaiškėjo, kad tai jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas, savavališkai palikęs dalinį, kuriame tarnavo, ir su savimi pasiėmęs iškart du pistoletus. Jis paslapčia apsirengė giminaičiui priklausiusią milicininko uniformą, nepastebėtas prasmuko į kordoną ir, sulaukęs tinkamo momento, paleido ugnį.
Atlikus tyrimą,V. Iljinas buvo pripažintas nepakaltinamu ir išsiųstas gydytis į psichiatrijos kliniką 20 metų.
Antras pasikėsinimas buvo rengiamas 1977 metais Paryžiuje, jis turėjo įvykti dedant gėles prie Triumfo arkos amžinosios ugnies. KGB pareigūnų dėka šie planai buvo atskleisti, o L. Brežnevui lankantis Prancūzijoje imtasi precedento neturinčių saugumo priemonių.
Tūkstančiai prancūzų policininkų ir ugniagesių saugojo visas prieigas prie netoliese esančių gatvių. Snaiperiui nepavyko prisiartinti prie vietos, iš kur galėjo būti paleistas lemtingas šūvis. Padėjęs gėles ir pasirašęs svarbius dokumentus, L. Brežnevas sėkmingai grįžo į tėvynę.
Kai 1978 metais buvo sužinota apie rengiamą pasikėsinimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje esančiame Augsburgo mieste, generalinio sekretoriaus apsaugos tarnyba, kurią sudarė KGB pareigūnai, paprasčiausiai nusprendė pasinaudoti atsarginiu įėjimu. Kai L. Brežnevas ir Helmutas Schmidtas papietavo, generalinio sekretoriaus kortežo maršrutas buvo pakeistas. Apie šiuos pakeitimus iki paskutinės sekundės nežinojo niekas, išskyrus patikimiausius ir geriausiai patikrintus apsaugos darbuotojus.
Jurijus Andropovas
Dėl pasikėsinimo į Jurijų Andropovą istorikų nuomonės skiriasi. Vieni linkę manyti, kad pasikėsinimo nebuvo, jis kažin kokiu tikslu buvo prasimanytas. Tačiau 1983 metų pradžioje istoriją apie tai, kaip Svetlana Ščiolokova šaudė į J. Andropovą, aptarinėjo visas Maskva.
Buvęs vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas buvo nušalintas nuo pareigų, vyko tyrimas dėl kartotinio piktnaudžiavimo tarnyba ir grobstymo ministerijoje. S. Ščiolokova prieš jos sutuoktinį vykdytą kampaniją laikė asmeninių sąskaitų suvedinėjimu iš J. Andropovo pusės, todėl 1983 metų vasario 19 dieną nesėkmingai mėgino nušauti šalies generalinį sekretorių. Po nesėkmės ji grįžo namo ir nusižudė.
Michailas Gorbačiovas
Pasikėsinimo į paskutinį Sovietų Sąjungos generalinį sekretorių ir pirmąjį Sovietų Sąjungos prezidentą imtasi 1990 metų lapkričio 7 dieną vykstant demonstracijai Raudonojoje aikštėje.
Aleksandras Šmonovas šovė į generalinį sekretorių medžiokliniu dvivamzdžiu nupjauta buože. Vamzdžius jis užtaisė skirtingais šoviniais: medžiokliniais ir didelio tikslumo kulka. Jeigu ne greita šalia buvusio vyresniojo milicijos seržanto Aleksandro Melnikovo reakcija, šūvis galėjo pasiekti savo tikslą.
Jis plikomis rankomis griebė vamzdį ir pakeitė jo kryptį. Dėl to niekas nenukentėjo, o pasikėsinęs A. Šmonovas buvo suimtas ir po psichiatrinės ekspertizės išsiųstas gydytis į kliniką, iš kur buvo išleistas 1995 metais. Vėliau jis išleido nedidelę brošiūrą, kurioje mėgino paaiškinti savo poelgio priežastis ir pasidalinti nesėkmingo pasikėsinimo detalėmis. A. Šmonovas manė, kad M. Gorbačiovas kaltas dėl paprastų žmonių nuskurdimo ir taikių gyventojų žūties 1989 metais Tbilisyje, kai buvo išvaikyta protesto demonstracija.
Ne kartą kėsintasi ir į Josifą Staliną
Visų tautų tėvui priešų netrūko: įvairių šalių žvalgybininkai, kontrrevoliucionieriai ir netgi revoliucija tikintys bendražygiai, taip pat fašistinės Vokietijos ir Japonijos specialiosios tarnybos. Kai kurie istorikai mano, kad 1953 metų kovo 3 dieną, kai Staliną ištiko insultas ir ištisą parą jis nesulaukė jokios pagalbos, galima laikyti sėkmingo pasikėsinimo į jį data.