Jis ne tik kuo puikiausiai pasirūpina savimi, bet ir pelno laurus akordeonistų, teniso bei plaukimo čempionatuose. O didžiausias vaikino troškimas – atstovauti Lietuvai parolimpinėse žaidynėse. Svajonė beveik ranka pasiekiama. Mat Mindaugas – parolimpinės rinktinės narys.
Tiesa, viso šito galėjo ir nebūti, jei vaikinas... matytų, nes semti gyvenimą pilna sauja jis išduoda užsinorėjęs tik tada, kai neteko regėjimo.
Su fotografe kildamos liftu į aukštą, kuriame yra Mindaugo šeimos butas, esame įsitikinusios, kad mus pasitiks ne pats Mindaugas, bet jo šeimos narys, o paskui jį atseks ir vaikinui padedantis keturkojis.
Išlipusios iš lifto prie rakinamų aukšto durų spaudžiame Mindaugo buto numerį. Išgirstame žingsnius. Laukiame, ką išvysime. Pasirodo Mindaugas. Smulkus, bet aukštas, kaip vėliau sužinojome net 185 cm, jaunuolis. Akis jis uždengęs tamsiais akiniais. Mindaugas vienas. Keista.
Smagiai pasilabiname, prisistatome ir keliaujame į svečius. Namie nieko nėra. Tik už vieno kambario durų nagais skrebena šuo. Tampa be galo smalsu sužinoti, kaip Mindaugas įgudo taip savarankiškai gyventi.
Medalius sveria
Užeiname į Mindaugo kambarį. Čia šviesu ir jauku. Žvilgsnį prikausto lentynos. Jose pilna taurių, o kad suskaičiuotum visus medalius reiktų prisėsti ir skirti tam laiko.
Pats Mindaugas, pajutęs mūsų nuostabą, šypteli: „Medalių gerokai per šimtą. Tiesą pasakius, aš jų jau nebeskaičiuoju.“ Taip, jis ne skaičiuoja, o sveria! Vien medalių Mindaugas yra iškovojęs keturis kilogramus.
„Svarbiausi patys pirmi medaliai, – sako jis ir nepraleidžia progos papokštauti. – Kai per varžybas maitina, rimti sportininkai juokauja, kad vietoje medalio geriau duotų du kepsnius.“
Paveldėjo
Gausybė apdovanojimų vis tiek stebintų. Manytume, kad Mindaugas – labai atkaklus sportininkas ir talentingas muzikantas. Tačiau žinia, jog visus laurus vaikinas sukaupė jau būdamas aklas, palieka be žado.
Mindaugas pasakoja iš tėvų paveldėjęs daugelį akių ligų, buvo ir gausybė komplikacijų. Vis tik iki šešerių metukų kaunietis dar matė 30 proc.
„Nebuvo regėjimas stebuklingas, bet mačiau ir troleibusų numerius, ir tėvus vedžiojau po miestą, nes ir jie silpnai mato. Tada aš mačiau geriau už juos, galėjau viską susitvarkyti“, – sako Mindaugas.
Ilgainiui silpo
„Paskui apakau. Mane operavo. Regėjimas šiek tiek atsistatė, bet ilgainiui silpo, silpo ir nusilpo. Gyvenu praktiškai visiškoje tamsoje. Mano regos nervas nusilpęs, atšokusi tinklainė“, – kalba vaikinas.
Mindaugas aiškina, kad viltis matyti sužibtų tik patobulėjus medicinos technologijoms. Kol kas vėl išvysti pasaulio spalvas gydytojai jam nežada.
Apakti buvo šokas
Trylika metų tamsoje gyvenantis Mindaugas neslepia – visiškai apakti jam buvo didelis šokas.
Sklandžiai ne iškart
Išmokti gyventi nematant teko pasimokyti. „Netyčia palikdavau namų duris praviras, galva vis kur nors atsitrenkdavau. Visko buvo, – pasakoja Mindaugas. – Aš apakau šešerių, o septynerių jau pradėjau lankyti Aklųjų mokyklą Kaune. Ten visko mokė.“
Klausiu Mindaugo, ar gali savarankiškai apsirengti, susitepti sumuštinį, o jis tik nusišypso ir atšauna man. – Aš, galima sakyti, kaip ir vienas gyvenu. Na, su tėvais, tačiau jie dažnai išvyksta, o vasarą nebūna. Greitu metu planuoju išvis vienas gyventi.“
Čempionas sporto nemėgo
Mindaugas – kupinas staigmenų. „Kol mačiau, sportas man visiškai nepatiko, – atskleidžia pasaulio ir Europos čempionatų laureatas. – Kai apakau, užsinorėjau išbandyti viską, užsinorėjau įveikti visus gyvenimo iššūkius, patirti malonumus: išmokti važiuoti dviračiu, bėgti, plaukti.“
Kai Mindaugas prasitarė norįs išmokti plaukti, mama aštuonerių metukų sūnų nuvedė į baseiną. Vaikino trenerei buvo tekę susidurti tik su fizinę, tačiau ne regėjimo negalią turinčiais žmonėmis.
„Kol mačiau, aš labai bijojau vandens! Buvo neįprasta, tačiau dirbome, dirbome ir išmokau plaukti“, – sako Mindaugas.
Orientuojasi pagal garsą
Sportininkas aiškina baseine besiorientuojantis pagal garsą. „Yra toks mokslas echolokacija. Eidamas garsas atsimuša į kokią nors kliūtį ir grįžta atgal. Pagal tą garsą galiu orientuotis“, – dėsto jis.
Mindaugas patvirtina: „Tikra tiesa, kad netekus vienos juslės gerokai paaštrėja kitos. Mano klausa gerokai stipriau išlavinta, nes antroji sporto šaka, kuria užsiimu yra aklųjų tenisas. Čia viskas paremta garsu – kamuoliukas barška.“
Visuomenės supratimas šlubuoja
Kaunietis aiškina, kad visuomenės požiūris į akluosius, kol kas šlubuoja.
„Vienas po miestą pradėjau važinėti būdamas septintokas. Tada visuomenė į mane žiūrėjo, kaip į kokį stebuklą. Jie tarsi išsižiodavo: „Ką jis čia daro?“ Lyg nebūtų matę aklų žmonių“, – stebisi Mindaugas.
Palyginti lietuvius vaikinas turėjo su kuo. Mat buvo laikas, kai jis kasmet važinėdavo į grojimo konkursus Italijoje.
„Italijoje susipažinome su organizatoriais. Mama pasakė: „Bet mano vaikas aklas.“ Jie: „Tai čia nieko tokio. Pas mus Italijoje įprasta. Aklieji dirba, mokosi.“ Ten visuomenės supratimas gerokai pažengęs. Vis tik turiu pastebėti, kad Lietuvoje žmonės per penkerius metus irgi labai pasikeitė“, – sako Mindaugas.
Tempdavo per perėją
„Gal jie priprato? O gal aklieji pradėjo labiau integruotis į visuomenę, daugiau rodytis? – spėlioja vaikinas. – Anksčiau būdavo taip: stoviu prie perėjos, prieina kokia močiutė, griebia mane ir veda per perėją. O ką ji žino? Gal man nereikia eiti per tą perėją? Kuriozinių situacijų buvo daug.“
Klausa paveldėta iš tėčio
Mindaugo apdovanojimai – ne vien už sportą, tačiau ir už muzikos meną. O šiuo jis susidomėjo dar anksčiau.
„Mano tėtis yra profesionalus muzikantas ir vokalistas. Jis baigęs muzikos konservatoriją. Tad gerą klausą paveldėjau iš tėčio, nors jis netikėjo, kad kažkada grosiu. Visgi mama nuvedė į muzikos mokyklą. Dabar baigiu paskutinius konservatorijos metus“, – stebinantis ne vien aplinkinius, bet ir savo tėvus išduoda Mindaugas.
Dešimt metų pagrindinis jaunuolio instrumentas buvo akordeonas, bet jis groja ir gitara. Paskutinius dvejus metus mokosi dainavimo.
Mindaugas ketverius metus dalyvavo grojimo konkursuose Italijoje. Nė karto iš ten jis negrįžo tuščiomis: parsivežė tris pirmos ir vieną antros vietos laimėjimus. Abiturientas yra gavęs ir Valdo Adamkaus, ir Dalios Grybauskaitės padėkas už muzikos pasiekimus. Mindaugui teko groti Sankt Peterburge.
Olimpinės žaidynės
Nors prakalbinti instrumentus Mindaugui sekasi nepriekaištingai, vis tik jo svajonės ir didžiausi tikslai – sporte.
„Į baseiną nuėjau būdamas aštuonerių, tačiau profesionaliai plaukti pradėjau tik nuo keturiolikos ir rimtai sportuoju penkerius metus. Pagrindinis mano tikslas buvo parolimpinės žaidynės, bet aplinkybės taip susiklostė, kad nespėjau įšokti į Rio de Žaneiro traukinį, – apgailestauja sportininkas. – Bet dabar su dvigubu užsidegimu ruošiuosi kitoms žaidynėms. Tai – mano pagrindinis tikslas.“
Taps sporto vadybininku
Tolimesnę ateitį Mindaugas irgi sieja su sportu. Išlaikęs abitūros egzaminus vaikinas stos į Sporto universitetą, kad gautų pilnavertiškas sąlygas ruoštis parolimpinėms žaidynėms ir įgytų sporto vadybininko specialybę.
„Sporto vadybininkas ieško sporto talentų, dirba federacijose, klubuose, organizuoja sporto renginius“, – paaiškina Mindaugas.
„Trylika metų būdamas aklas ir važinėdamas į įvairiausius konkursus aš įrodinėju visuomenei, kad aklieji gali gyventi taip pat įdomiai ir sėkmingai kaip visi kiti“, – nepalikdamas dvejonių pokalbį reziumuoja Mindaugas ir priduria, kad tiek įspūdingų pasiekimų nebūtų galėjęs pasiekti ir be geradarių pagalbos. Jau daugybę metų talentingą vaikiną remia verslininkės Jolantos Blažytės įsteigtas labdaros ir paramos fondas „Viltis-Vikonda“.