Oreivių šeima turi nuosavą originalios formos oro balioną. „Kiti perka mašinas, o mes nusipirkome balioną“, – sako Eduardas.
Už licenciją – televizoriai
Pirmą kartą pakilus oro balionu virš rugiagėlių žiedų, pušų viršūnių, upės vingio, nustebina švelnus sklendimas. Žemė tolsta atverdama laukų ir miškų raštą, sodybose loja šunys, pievose ganosi arkliai. Pojūtis toks natūralus ir artimas, tarsi žmogus ir būtų gimęs skraidyti.
Pirmieji oro balionų pilotai buvo... avis, antis ir gaidys.
Po sėkmingo skrydžio prancūzai broliai Žozefas Mišelis ir Žakas Etjenas Mongolfjė 1783 metais išbandė oro balioną ir Paryžiaus centre. Drąsuoliams, nepabūgusiems skrydžio, buvo dalijamos žemės, o kai neliko ko dalyti, pilotai tapdavo teritorijų per pėdą nuo žemės savininkais.
Agronomės išsilavinimą turinčiai Birutei teko dirbti miesto apželdinimo įmonėje, o Eduardas visą laiką skraidė.
Tarybiniais metais jis pilotavo sklandytuvus, o vėliau susidomėjo oro balionais. Anais laikais Vengrijoje buvo galima vieną sklandytuvą išmainyti į du oro balionus. Prasidėjus perestroikai, Lietuvoje atsirado 10 pirmųjų oreivių. Birutė tada augino mažus vaikus ir mažai skraidė. Ji ir dabar neturi piloto licencijos, jai užtenka darbo parengimo komandoje ant žemės.
Prieš daugiau kaip dvidešimt metų oreivių nei Lietuvoje, nei visoje Tarybų Sąjungoje nebuvo. Pirmosios licencijos lietuviams 1989 metais išduotos Lenkijoje. „Lenkai už licenciją pinigų neimdavo, reikėdavo sumokėti televizoriais. Tai buvo patikima valiuta. „Šileliai“ per maži, veždavome „Taurus“, – prisimena Eduardas.
Gali skristi ir iš savo kiemo
Birutė ir Eduardas Alūzai balioną įsigijo paprastai, lygiai kaip kitos šeimos perka automobilį.
„Nusiperki, užregistruoji aviacijos inspekcijoje ir, jei turi licenciją, gali skraidyti nors ir iš savo kiemo“, – šypsosi Eduardas.
Balionui pakilti aerodromo nereikia, užtenka krepšinio dydžio aikštelės.
Naujas balionas kainuoja brangiai, o naudotą gali gauti ir už 35 tūkstančius litų. Kaina priklauso nuo sėkmės. Pavyzdžiui, Vokietijoje žmogus paskraidė kelerius metus, sveikata sušlubavo ir turėjo balioną parduoti. Balionai paprastai būna su reklama, su tokia šalyje juk neskraidysi, todėl savininkas ieško pirkėjų iš toliau.
Skraidyti oro balionu galima bet kur, tik reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Negalima kirsti pasienio zonos, skristi virš didelių gamyklų, norint skristi virš miestų reikia gauti leidimą, skrydį registruoti aviacijos inspekcijoje, pranešti karinėms tarnyboms.
Oro balionus būtina nuolat techniškai prižiūrėti – gedimų pasitaiko kaip ir kitose transporto priemonėse. Kauno S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome Alūzai turi įsirengę oro balionų servisą.
Jei dėl gedimų užgestų degiklis, yra atsarginis. Krepšyje turi būti gesintuvas, nedegus audinys, vaistinėlė. Balione kuro pripildoma tiek, kad būtų atsargų ir užtektų 1,5 valandos. Paprastai skrendama apie 45 minutes, ilgiau tik išimtiniais atvejais, kai negalima nusileisti dėl oro sąlygų ar nėra tinkamos tūpimo vietos. Sportininkai skrenda iki dviejų valandų ir išnaudoja visą kurą.
Su liniuote paskui balioną
Sėkmingas nusileidimas parodo piloto meistriškumą. Nėra paprasta rasti tinkamą vietą, kad tilptų balionas, ir būtų kelias piloto komandai privažiuoti. Pilotas per raciją praneša skrydžio kryptį, o komanda sėda į automobilį ir kaip per orientavimosi sporto varžybas ieško nutūpusio baliono. Šis darbas paprastai tenka Birutei. Ji pamatuoja liniuote kryptį ant žemėlapio ir pasileidžia lauko keliukais ieškoti vyro.
„Aplink Birštoną ar Kauną puikiai žinau visas vietoves, bet kai reikia rasti balioną kur nors Ukrainoje ar Vokietijoje, tenka gerokai paklaidžioti“, – sako oreivė.
Birštone nusileidome į rapsų lauko pakraštėlį.
„Į dirbamą lauką niekada nesileidžiame, nebent būtų avarinė situacija. Stengiamės nutūpti ant keliuko. Žmonės paprastai reaguoja geranoriškai, tik prie Vilniaus sudėtinga, ten pyksta ant oreivių. Visur kitur mums nori padėti, kviečia užeiti į kiemą, vaišina pienu. Tik R. Bransonui nedavė“, – juokiamės prisiminę neseną istoriją.
„Tikriausiai balionas ūkininkės karves pabaidė. Ir dabar skrisdamas mačiau didelę pievą, tinkamą nusileisti, bet ten ganėsi arkliai, geriau prie jų nesileisti, išgąsdintume“, – sako Eduardas.
Mums iš paskos atskrido ir ukrainiečių balionas, pilotuojamas Mikolos Rubel iš Lvovo.
„Taip jau yra, jei vienas rado nusileidimo vietą, iš paskos tupia ir kitas, mes vieni nuo kitų „namų darbus“ nusirašinėjame“, – juokiasi oreivis. Ukrainiečiai pakibo kaip milžiniška kamanė ant rugiagėlių ir aguonų žiedų, atrodė, kad oro balionas su keturiais žmonėmis lengvutis lyg pūkas. „Kai nėra vėjo, gali parodyti visą skrydžio grožį“, – sako kaunietis.
Į audrą geriau nepapulti
Oro sąlygos labai greitai keičiasi. Vos spėjome nusileisti, Eduardas pažvelgė į dangų: „Vėjas stiprėja, jaučiu virpesius. Žiūrėkit, kaip greitai lekia balionas, bet ten skrenda sportininkas, jam galima.“
Nepraėjus nė valandai, pradėjo lyti.
„Oro prognozė oreiviams labai svarbi. Jau prieš tris dienas iki skrydžio sekame prognozę, orą tikriname ir prieš pakildami. Geriau suklysti ir nepakilti geru oru, nei suklysti ir pakilti blogu“, – įsitikinusi Birutė.
Pernai Kaune per audrą nukrito oro balionas. Dažniausiai klaidų pridaro arba pradedantieji, arba labai patyrę oreiviai, kurie per daug pasitiki savo jėgomis.
Vis dėlto skrydžiai oro balionais yra saugiausi iš visų aviacijos sporto šakų. Jei pučia stiprus vėjas, paprasčiausiai nepakilsi. Jei patenki į audrą, balionas krinta kaip parašiutas. Susitikę su kitais oreiviais, Alūzai visą laiką pasikalba apie saugumą, įvairias avarines situacijas. Eduardui Lenkijoje per mokymus teko kilti dieną, kai oro srovių judėjimas labai intensyvus: „Mums davė parašiutus – bet kas iš to, nedideliame aukštyje iššokus vis tiek neišsiskleistų. Dėl stipraus vėjo negalėjome nusileisti, balioną kėlė į viršų. Dabar tokių potyrių jau nenorėčiau.“
Anksčiau pilotų šeima lėkdavo į visus renginius, visur norėjo dalyvauti.
„Jau norisi komforto, gero oro, malonumo. Jeigu stiprus vėjas, tik pakyli kaip su lėktuvu ir turi leistis“, – sako Eduardas.
Anūkas balionų dar bijo
Visą vasarą Alūzų šeima keliauja po Lietuvą ir užsienį – dalyvauja renginiuose. Šiais metais kauniečiai jau buvo Moldavijoje, Ukrainoje, gavo kvietimą į Rumuniją. Jiems teko dalyvauti šventėse Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Organizatoriai apmoka nakvynę, maitinimą, aprūpina baliono kuru, kartais sumoka ir kelionės išlaidas.
„Smagiausia pamatyti senus bičiulius, susipažinti su naujais oreiviais. Dažniausiai oreiviai skraido šeimomis, vienas, be šeimos pritarimo ir palaikymo, tokio pomėgio turėti negali, nebent esi samdomas pilotas“, – pasakoja kauniečiai.
Rengiantis skrydžiui darbo užtenka visai šeimai: kol pučiamas karštas oras, Vaida laiko balioną, Eduardas patikrina visas virves. Kol buvo mažesnis, su močiute už virvės laikydavo ir Nojus, bet dabar, įjungus degiklį, pats įlipa į automobilį ir žiūri pro langą: „Aš dar bijau.“ Vaikai gali skristi, kai pasiekia tokį ūgį, kad gali žiūrėti pro krepšio kraštą. Jei tupės krepšio dugne, nieko nematys ir jiems bus neįdomu.
Gražias oreivių šventes rengia Birštonas, balionai pagyvina miesto šventes Alytuje, neseniai oro balioną įsigijo Marijampolė, deja, Kaune tokių tradicijų nėra. O juk reikia tiek nedaug, balionams tik dujų nupirkti. E. Alūzas kitais metais planuoja šventę Kaune surengti savo jėgomis.
„Per šventes atsigaunu nuo kasdienių rūpesčių. Nuovargį ir visas problemas palieku danguje. Kai nusileidžiu, jaučiuosi pailsėjęs“, – sako Eduardas Alūzas.
Vienintelis Baltijos šalyse
B. ir E. Alūzų įsigytas alaus bokalo (o gal ledų porcijos?) formos balionas buvo pagamintas pagal specialų užsakymą Belgijoje, paskui parduotas suomiams. Iš jų balioną nupirko lietuviai, panaikino reklamą.
„Ieškojom originalios formos baliono, kito tokio nėra Baltijos šalyse. Kai vykstame į šventes, mums visada suteikiama pirmenybė, nes toks balionas papuošia šventę, pritraukia žmones“, – pasakoja oreivių šeima.
Anksčiau Eduardas dalyvaudavo varžybose, o dabar vyksta tik į šventes. Oreiviai taip ir skirstomi – sportininkai, siekiantys rezultatų, ir fiestininkai, dalyvaujantys šventėse. Paprastai sportininkai, sulaukę vyresnio amžiaus, tampa fiestininkais. Eduardas prisimena, kad anksčiau skraidyti buvo daug sunkiau, reikėjo naudotis primityviais prietaisais. Šiuolaikiniai oreiviai per varžybas į dangų mažai dairosi, viską mato kompiuterio ekrane.
Sportinių balionų forma yra klasikinė, kaip lašas, krepšys mažas, jame telpa tik vienas pilotas. Jie pakyla aukštyn ir leidžiasi žemyn labai greitai. „Mūsų bokalo formos balionas už sportinį sveria tris kartus daugiau, su visa įranga apie vieną toną. Vien kupolas – 300 kg (sportinis – apie 100). Jis labai inertiškas, juda daug lėčiau“, – aiškina Eduardas.
Pirmas skrydis – ne tik nuostabūs potyriai, bet ir daug klausimų. Pakilus į orą su Eduardu, balionas pradėjo sklęsti į priešingą pusę, negu pavėjui nuskrido visi kiti balionai. „Mus Birutė pastūmė“, – paaiškina oreivis. Štai kaip – pasirodo toks galingas oro balionas, o stumdomas kaip kamuolys.
„Pasitaiko, kad ir ore balionai susiduria, tada keičia skrydžio kryptį. Nors susidurti draudžiama, viršuje skrendantis turi perspėti apatinius, kad neatsitrenktų, arba pats užleisti kelią. Vieni su kitais susisiekia ir per raciją arba švilpukais“, – pasakoja Birutė. Tad jei išgirsite danguje švilpimą, nebūtinai ten skris varnėnas!