„Elfų nevaidinsiu“
Šiandien aktoriaus P.Dinklage'o vaidyba ypač gerai įvertinta tiek žiūrovų, tiek ir kritikų. To įrodymas - prestižinių Auksinio gaublio ir „Emmy“ apdovanojimai. Dėl talento ir stipraus atsidavimo darbui vyras nustojo būti vertinamas vien pagal ūgį. Išgarsėjęs jis ne kartą gavo vaidmenis, kurie buvo skirti normalaus ūgio aktoriams. P. Dinklage'as džiaugiasi sulaukęs šlovės valandos ir jau kelerius metus yra vienas produktyviausių mažo ūgio aktorių. Šiuo metu jam įprastai siūlomi pagrindiniai vaidmenys tiek kine, tiek televizijos serialuose.
Kartu su šlove užplūdo ir moterų dėmesys, tačiau 8 metus sėkmingai teatro vadovę Ericą Schmidt vedęs vyras teigia netikintis šio žavėjimosi nuoširdumu: „Smagu matyti, jog žmonės šiais laikais nesilaiko standartų, tačiau pripažinkime - gražios moterys vis gi renkasi aukštus vyrus“. Prieš porą metų pora susilaukė dukters Zelig, kuri nepaveldėjo tėčio ligos - kremzlių distrofijos ir gimė visiškai sveika.
Tačiau kaip pripažįsta P. Dinklage'as, su negalia jam nebuvo lengva susitaikyti.
„Sunkiausia buvo paauglystėje. Pykau, kad esu kitoks, „apsistatydavau“ sienomis. Tik vėliau suvokiau, kad jeigu kam nors mano ūgis netinka, tai jų, ne mano problema“, - ne kartą paminėjo aktorius.
P. Dinklage'as nebando apsimesti, jog ūgis neturi jokios reikšmės, tačiau į pašaipias pastabas visada atsako šmaikščiu juokeliu.
Pirmuosius vaidmenis vyras atliko mokykloje ir suprato, kad buvimas scenoje jam teikia didelį džiaugsmą. Baigęs Benningtono koledžą ir svajodamas tapti žymiu aktoriumi, jis nusprendė laimės ieškoti Niujorke. Didmiestyje su draugu įkūrė teatro grupę, vaidino Brodvėjuje. Teatre jis galėjo atrasti savo vietą. Tuo tarpu, kaip teigia pats aktorius, Holivudo pasiūlymai dažniausiai apsiribodavo tik elfų vaidmenimis, kurių jis atsisakydavo iš principo.
Moterų numylėtinis
P. Dinklage'o debiutas kine įvyko 1995 metais. Visą laiką gaudavęs kuklius vaidmenis, aktorius sublizgėjos juostoje „Gyvenimas užmarštyje“ („Living in Oblivion“). Tačiau net ir po šio filmo premjeros dėl ligos jam sunkiai sekėsi susirasti agentą ar gauti vaidmenų.
„Pykdavau. Norėjau atsiriboti nuo žmonių, gyventi šaltame bute ir sakyti, jog man nieko nereikia. Kodėl turėčiau norėti priklausyti žmonėms, kuriems esu nereikalingas?“ – viename interviu sakė P. Dinklage'as.
Didžiausio iki tol pripažinimo vyras sulaukė 2003 m. pasirodžius filmui „Stoties agentas“ (The Station Agent“). Filmo kūrėjas Tom McCarthy teigė negalėjęs praleisti progos pakviesti gabų aktorių, kuris vien dėl ūgio yra nepripažįstamas Holivudo. P. Dinklage'o kolegė Particia Clarkson filmavimo metu negailėjo pagyrų aktoriui: „Ūgio trūkumus jis kompensuoja nuostabia vaidyba, stipriu charakteriu. Be to, jis yra vienas seksualiausių vyrų, kokius teko sutikti, kalbu visiškai rimtai!“
Išgarsėjęs kaip teatro ir kino aktorius P. Dinklage'as žiūrovų širdis užkariavo 2011 metais pasirodžius pirmajam televizijos serialo „Sostų žaidimai“ („Games of Thrones“) sezonui. Aktoriui atiteko kiek ciniško, tačiau geraširdžio karališkos šeimos atstovo Tyriono Lannisterio vaidmuo. Seriale karališkosios kilmės vyras yra engiamas jo paties tėvo ir kitų šeimos narių dėl liliputizmo, tačiau nepaisant įgimtos ligos ir aplinkinių priešiškumo sugeba įrodyti savo pranašumą prieš kitus ir išsikovoti pagarbą.
Tarp kitko:
P. Dinklage'as nėra vienintelis mažaūgis aktorius užkariavęs Holyvudą. 1,07 m ūgio anglų kilmės Warwickas Ashley Davis (43) jau anksčiau įžengė į didžiuosius ekranus. Gavęs vaidmenis „Žvaigždžių vartuose” („Star wars”) ir „Hario Poterio“ („Harry Potter“) juostose ir tapęs garsus, vyras įkūrė savo talentų agentūrą skirta žemaūgiams asmenims.
Australiečio Verne Troyero (44) ūgis siekia vos 81 cm, jis yra žemiausias žmogus pakviestas vaidinti filme. Didžiausios sėkmės sulaukęs po vaidmens filme „Ostinas Pauersas“ („Austin Powers“) iki šiol neapleidžia filmavimo aikštelių.
Specialisto komentaras
Psichologas dr. Marius Daugelavičius:
Visuomenė bijo kitokių nei visi. Nesvarbu, dėl kokios priežasties asmuo išsiskiria iš kitų. Kitoks asmuo tiesiog automatiškai kelia nepasitikėjimą. Lietuvoje vadinamasis „bandos jausmas“ vis dar yra labai stiprus. Įvairios ligos ar net mirtys mūsų šalyje yra tabu. Niekas nenori apie tai kalbėti, nes šios temos yra nepatogios. Tuo tarpu pats asmuo, kurį ištinka kokia nors liga, įjungia tam tikrą apsaugos mygtuką.
Jei žmogus stipriai reaguoja į išsakomą nuomonę apie jį, yra didelė rizika palūžti. Reikėtų suprasti, jog būtina ugdyti lyderį savyje, kadangi tik lyderis sugeba eiti į priekį ir nekreipti dėmesio į kitų nuomonę ar žvilgsnius.
Lietuvos žmonės vis dar yra sustabarėję ir to priežastis yra paprastai paaiškinama – daugelį metų buvome auklėjami, kad kitoks - reiškia blogas. Būtina yra šviesti žmones ir kalbėti apie egzistuojančias ligas, problemas, tačiau naivu būtų tikėtis, kad situacija per metus ar kelis pasikeis iš esmės. Gali prireikti dar dešimtmečių, nes pakeisti suaugusio, susiformavusio žmogaus nuomonę, požiūrį - sunku.