S. Vilimaitė niekada nebijojo sunkaus darbo ir jau nuo jaunystės tiksliai žinojo, ką nori daryti gyvenime. Tačiau su vienu dalyku ji nebuvo linkusi susitaikyti – daryti tai, kas jai nėra malonu.
DELFI tęsia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.
Studijavo dvejose aukštosiose vienu metu
Pašnekovė pasakoja visada žinojusi, kad gyvenime rašys, nes tai jai ir patiko, ir sekėsi. S. Vilimaitė prisimena, kad mokykloje ypač gerai sekėsi literatūros pamokose, bet su loginiu mąstymų problemų irgi nebuvo, ji tuo pačiu laikė ir matematikos valstybinį egzaminą.
„Tad ir po mokyklos man buvo aišku, kad rašysiu, bet iš žurnalistikos stojamųjų gavau 9 ir nepatekau, todėl pasirinkau studijuoti fotografiją kolegijoje, nes planavau 3 kurse rinktis fotožurnalistiką.
Tiesa, bandymas studijuoti archyvistiką nebuvo sėkmingas, mokslai merginai buvo tokie neįdomūs, kad po pusantrų metų studijų ji tiesiog nusprendė neiti laikyti egzaminų.
„Taigi mane išmetė iš universiteto. O aš laiminga atėjau to pranešti tėvams, kad jau šaukštai po pietų, brangieji, mane išmetė. Tai buvo geriausias mano sprendimas“, – tikina žurnalistė.
Po šio sprendimo S. Vilimaitei galų gale pavyko įstoti į svajonių profesiją – žurnalistiką. Tačiau ir fotografijos studijų kolegijoje neatsisakė.
Sulaukė pripažinimo
Po studijų S. Vilimaitė dirbo laisvai samdoma žurnaliste, o vėliau įsidarbino redakcijoje, kur rašė aktualijų temomis ir šis darbas jai labai patiko: „Daug veiksmo, mažai monotonijos. Negalėčiau dirbti to paties per tą patį nuo 8 iki 5, todėl žurnalisto profesija man labai tinka.
2015 m. už darbą pašnekovė sulaukė pripažinimo, ji Nacionalinio lygybės ir įvairovės forumo buvo nominuota ir apdovanota kaip metų žurnalistė.
Kaip pasakoja S. Vilimaite, pinigai jai niekada nebuvo pakankama motyvacija, pelnyta Metų žurnalisto premija jai suteikė daugiau džiaugsmo nei po to sekęs trečdaliu pakeltas atlyginimas: „Man pinigai niekada nebuvo tikslas veikti, svarbiau, kad būtų įdomu.“
Viskas pasikeitė
Mergina pasakoja, kad džiaugsmas darbe išgaravo pasikeitus redaktoriui, tada prasidėjo nesutarimai dėl to, kaip žurnalistė turėtų dirbti, kokiomis temomis rašyti: „Jis norėjo vienaip, o aš niekada nemokėjau šokti pagal kito dūdelę, todėl galiausiai išėjau iš darbo.“
„Prasidėjus nesutarimams dingo ir noras ryte keltis ir su puikia nuotaika eiti į darbą. Dėl nesutarimų su redaktoriumi, kaip rašyti ir kas apskritai yra aktualijos, – nebenorėjau keltis ryte ir eiti į darbą, man tai buvo neįtikėtinas patyrimas.
Kai tik įsidarbinau redakcijoje, mes sutarėme, kad jiems reikės tam mėnesiui 8-10 tekstų, o vėliau aš pakeisiu į motinystės atostogas išėjusią kolegę, bet aš ėjau į redakciją kiekvieną dieną ir parašiau trigubai daugiau tekstų, nes man patinka dirbti tai, kas man patinka.
Plano neturėjo
Kankinama dviprasmiškų jausmų S. Vilimaitė pragyveno maždaug mėnesį, viena vertus, ji džiaugėsi gyvenimu, tačiau darbe malonumo nejautė. Vis dėlto sprendimą išeiti iš darbo ji priėmė staiga, apsisprendė vos per kelias minutes.
„Palyginčiau tai su jausmu, kai nusiperki batus, išeini pasivaikščioti ir jie tau spaudžia – iš pradžių kaip ir nieko, gali kentėti, paskui jau ir eiti sunku, pritrini pūslių, o tada juos nusiauni ir geriau jau eini basas. Tai jei taip jautiesi – eik iš darbo dabar, paskui bus vis sunkiau, o kai išeisi pamatysi, kiek daug galimybių aplink tave.
Palikusi darbą žurnalistė neturėjo jokio plano, kaip pati sako – išėjo į niekur, o tai jai gyvenime buvo visiškai naujas potyris.
„Man, pratusiai apgalvoti veiksmų planą A, B ir jei netingiu – C, tai buvo kaip iššokimas iš lėktuvo pamiršus parašiutą. Ramino tik tai, kad turėjau suplanuotas atostogas Graikijos saloje, todėl žinojau, kad bus laiko pravėdinti galvą ir viską apgalvoti.
Grįžusi į Lietuvą vėl pradėjau dirbti freelancere, neplanavau to, bet pasiūlė parašyti viena tema, paskui kita, buvo įdomu, bet nebejutau tos ugnelės kaip anksčiau, man norėjosi kažko savo. Rašiau, fotografavau, bet buvo ne tas“, – atskleidžia žurnalistė.
Suprato, ko nori
Galvojant, kaip vėl atrasti prasmę ir džiaugsmą darbe, S. Vilimaitei kilo idėja pačiai pradėti leisti žurnalą, kuris įkvėptų kitus.
„Tuo metu daug skaičiau man įdomių žmonių biografijų ir savo profesines svajones įgyvendinusių žmonių istorijas. Tai mane labai įkvėpė ir motyvuodavo, tik pastebėjau, kad tokių istorijų apie verslą ir karjerą nėra vienoje vietoje.
Man reikia jų prisirankioti, pagalvojau, kad labai norėčiau tokio žurnalo, kuris pasakotų apie žmonių patirtį versle ir karjeroje iš kurios galima pasimokyti, pritaikyti savo idėjoms. Taip ir gimė „Verslo pietūs“, – pasakoja S. Vilimaitė.
Pašnekovę motyvavo tokį žurnalą kurti ir gyventojų apklausos: daugiau nei 60 proc. lietuvių norėtų pradėti savo verslą, bet bijo bankroto, bijo, ką žmonės tada pasakys, arba nežino nuo ko pradėti.
„Man irgi kilo šimtai klausimų ir daugybės jų atsakymus radau būtent kalbindama savo pašnekovus, gavau ir patarimų“, – sako S. Vilimaitė.
Šiemet gimė pirmasis žurnalo „Verslo pietūs“ numeris, kol kas jį galima rasti tik elektroninėje erdvėje, tačiau S. Vilimaitės planuose – spausdintas variantas.
„Tai yra visos 12 žmonių komandos darbas. Svarbiausia yra turinys – jis stiprus, kalbame ne tik apie Lietuvos verslą, turime redaktorių Londone, kuris pasakoja Londono verslo istorijas. Apie keliones ir kitas kultūras rašantys žmonės tuo metu gyveno Irane, Kenijoje, tad patys šviežiausi įspūdžiai tiesiai pasiekė mūsų skaitytoją.
Bet be viso turinio taip pat labai svarbu estetika ir dizainas. Esu labai reikli tokiems dalykams, jei jau kuriu žurnalą, reiškia, kad tekstas tiesiog privalo būti dizaino prasme gerai surikiuotas su puikiomis nuotraukomis.
Aš norėjau, kad būtų gerai, tikėjausi, kad bus gerai, bet kai jis man parodė galutinį variantą – tai šokinėjau iš laimės. Ir tą įvertino skaitytojai, nes apie žurnalo dizainą sulaukiame tikrai labai gražių atsiliepimų, kas glosto širdį“, – atskleidžia S. Vilimaitė.
„Pavyzdžiui suplanuoji viršelio fotosesiją, sutari su visažiste, fotografu, suplanuoji vietą ir eigą, ir žurnalo viršelio herojės Eskedar Maštavičienės suserga vaikas, kitą savaitgalį suserga fotografė. Ir taip nežinai, ar kitą savaitę fotografuosim, ar dar kas sirgs, nes visur siaučia virusai“, – sako S. Vilimaitė.
Šiuo metu mergina taip pat ruošia jaunąją kartą, Socialinių mokslų kolegijoje ji dėsto studentams medijas ir informacijos perdavimą: „Man patinka dirbti su studentais, nes žinau, kad mano sukauptos žinios jiems pravers ateityje.“
Paklausta, ar jaučiasi laiminga, mergina tikino, kad šiuo metu savo veikloje tikrai mato prasmę ir džiaugiasi galinti įkvėpti kitus.
„Šiandien jaučiuosi labai laiminga, nes gaunu iš žmonių laiškų, kurie perskaitę žurnalą imasi savo mėgstamą veiklą paversti pajamų šaltiniu arba pritaikė marketingo rubrikos tekstą savo verslui praktiškai, pasinaudojo patarimais ir jiems tai suveikė.
Man regis didelė prasmė gyvenime įkvėpti ir motyvuoti kitą žmogų imtis mylimo darbo. Juk mes visi gyvename sociume kartu ir kuo geriau sekasi kiekvienam iš mūsų, tuo laimingesnė tampa visa visuomenė“, – sako S. Vilimaitė.
Jūs taip pat galite papasakoti apie drąsų savo žingsnį, kuris tapo tikru išsigelbėjimu nuo streso, įtampos ir blogos savijautos? Galbūt pavargote nuo miesto šurmulio ir iškeitėte viską, ką turėjote, į gyvenimą kaime? O gal dėl nuolatinės įtampos atsisakėte darbo ir pasinėrėte į kūrybą? Žengėte kitą drąsų žingsnį, kuris atvėrė duris į sėkmę, laimę ir gerą savijautą? Parašykite savo istoriją mums el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano drąsi istorija“ arba papasakokite savo istoriją apačioje teksto esančiame laukelyje! Galbūt jūsų patirtis įkvėps kitus pokyčiams ir padės nugalėti gyvenimą niokojantį stresą!