Padorioje draugijoje nepriimta kalbėtis temomis, susijusiomis su tualetu. Tačiau tualetinio popieriaus išradimas buvo išties svarbus įvykis, kuris pakėlė higienos lygį, tuo pačiu visuomenės sveikatos lygmenį apskritai.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose tualetinis popierius paminėtas dar šeštajame mūsų eros amžiuje. Diplomatas iš Artimųjų Rytų lankėsi Kinijoje Tangų dinastijos valdymo laikais ir skundėsi žemu higienos lygiu: „Jie taip atsainiai žiūri į švarą, kad net neapsiplauna po visų procedūrų tualete, o tik apsišluosto popieriumi.“
Senovės Romoje, kur žmonės visuotinai naudojosi viešais tualetais (kai kurie jų išliko iki šių dienų), buvo naudojamas specialus pagalys su kempinėle viename gale – kažkas panašaus į tualeto šepetį, tik minkštesnį. Panaudotą pagalį nuleisdavo kempinėle žemyn į stiprų druskos tirpalą arba actą.
Senovės Graikijoje taip pat buvo panašus pagalys su kempinėle, tačiau graikai turėjo ir kitą, savo išradimą – keramines šukes, kuriomis nusigramdydavo prilipusius ekskrementus.
Įdomu tai, kad tuo metu egzistavo tualetai su vandeniu, bet, žinoma, tokią prabangą galėjo sau leisti tik elitas. Kaip rašo laikraštis „Times“, Kretos saloje buvo rastos tokio unitazo liekanos (radiniui, kaip skaičiuojama, yra apie 4 tūkst. metų). Unitazą sudarė medinė sėdynė, uždėta ant molinės statinės, kurios turinys buvo išpilamas į akmeninius latakus, tarnavusius kaip savotiška kanalizacija.
Japonijoje anksčiau žmonės naudojosi mediniais arba metaliniais plokščiais pagaliais. Svarbiausia, ko gero, buvo nesupainioti, už kurio galo imti lazdelę rankomis.
Artimuosiuose Rytuose, kaip jau minėjome, buvo naudojamas tekantis vanduo – tais laikais tai buvo higieniškiausias sprendimas iš visų tuo metu egzistavusių.
Europoje žmonės naudojosi medžiaginiais rankšluosčiais, kuriuos skalbdavo ir naudodavo daug kartų. Tokius rankšluosčius archeologai ne kartą rado nutekamuosiuose grioviuose, bet iš šių kone suakmenėjusių artefaktų sužinoti, kiek kartų prieš išmetant jie buvo naudoti, žinoma, nebėra įmanoma.
Amerikoje buvo naudojami kukurūzų lapai, nuimti nuo pačios burbuolės. Galbūt buvo naudojami ir kiti augalai, bet kukurūzus naudojo bent jau tos gentys, kurios juos augindavo.
Įdomu, kad pirmieji duomenys apie tualetinį popierių – tokį, kokį žinome šiandien – datuojami 1857 m. Iš esmės, ne taip ir seniai, turint omenyje mums žinomą žmonijos istoriją.
Iki to laiko jau beveik tris šimtus metų buvo išrastas unitazas su vandens nuleidimu. Tualetinio popieriaus išradėju laikomas Josephas Gayetty – jis pradėjo gaminti „gydomąjį popierių“, išmirkytą alijošiaus sultyse, specialiai sukurtą pacientams, kenčiantiems nuo hemorojaus.
Iki tol žmonės iš esmės naudojo viską, ką turėjo po ranka – laikraščius, reklamines brošiūras, katalogus, knygas, samanas, varnalėšų lapus, o kai kurie netgi naudojo jūrines ar upių kriaukles – iš esmės viską, kas vienaip ar kitaip tiko šiai funkcijai.
Žmonės įprato naudoti viską, ką galėjo pritaikyti – ir dar nemokamai, todėl įkalbėti juos mokėti už tualetinį popierių nebuvo labai lengva.
J. Gayetty „gydomojo tualetinio popieriaus“ sumanymas žlugo. Kiti verslininkai taip pat bandė gaminti kažką panašaus, bet ir jų sumanymai neišpopuliarėjo.
Ir tik po dešimties metų, kai trys broliai Scottai nusprendė gaminti paprastą ploną popierių ritinėliuose, šis sumanymas pagaliau tapo daugiau ar mažiau populiarus.
Minkštą popierių, sudarytą iš kelių ploniausių sluoksnių, pirmą kartą publikai pristatė britų bendrovė „St. Andrew‘s Paper Mill“. Nuo to laiko jokių didelių inovacijų šioje srityje nepastebėta – įmonės varžosi tik dėl savo gaminamo popieriaus minkštumo ir estetinio vaizdo.