Diena, kai ji turėjo būti pakarta, nebuvo kuo nors ypatinga: laukė eilinė, iš anksto žinoma rutina – myriop nuteistos moters korimo procesas.
Viešą ceremoniją, be abejo, stebėjo ir teismo atstovai, ir bažnyčios tarnautojai. Aikštėje, žinoma, buvo ir M. Dickson šeimynykščių bei kitų artimųjų. Tikėtina, kad netoliese būriavosi ir kitų žmonių, vien iš smalsumo panorusių pamatyti, kaip kariamas žmogus, – anuomet tai juk buvo savotiška pramoga, rašoma svetainėje thevintagenews.com.
Kad ir kokia eilinė būtų buvusi, negalima sakyti, jog ceremonija praėjo visiškai sklandžiai: vienas, kad ir menkas, incidentas vis dėlto įvyko. Johnas Dalglieshas, moters budelis – korikas – nepasirūpino surišti M. Dickson rankų, todėl paskutinę akimirką ji dar desperatiškai pabandė atlaisvinti kaklą užveržiančią kilpą.
Aikštėje susirinkusi minia už tokį neapdairumą kaipmat paleido į koriką akmenį, o pakartoji, pakabojusi kartuvėse tiek, kiek neva buvo būtina, galop buvo ištraukta iš kilpos. Šeimynykščiai, gavę velionės kūną, netrukus ėmė rengtis laidotuvėms.
Visų įsitikinimu, mirusios M. Dickson karstą gabenęs vežimas iš Edinburgo turėjo nuvykti į Miuselburgą – vietovę, kurioje moteris gimė, tačiau tos vietos laidotuvių procesija taip ir nepasiekė.
Palikusi Edinburgą, M. Dickson palaikus lydėjusi grupė netrukus nutarė sustoti ir pasistiprinti vienoje pakelės užeigoje. Karstą, su jame esančiu kūnu, laidotuvininkai paliko lauke. Kaip tik tada ir nutiko tai, ko niekas nė sapnuote nesapnavo, – įvyko tikras prisikėlimas! Būtent taip teigiama keliuose šio pasakojimo variantuose.
Neilgai trukus pasigirdo iš karsto sklindantys garsai ir triukšmas. Didžiai visų nuostabai, M. Dickson, kaip paaiškėjo atidarius karstą, buvo gyva.
Vis dėlto už kokius prasižengimus moteris užsitraukė mirties bausmę? Remiantis keliomis pasakojimo versijomis, M. Dickson buvo nuteista už vaikžudystę, išaiškėjusią, kai upės pakrantėje buvo rastas negyvas jos naujagimio kūnas.
Istorija byloja, kad 1723 metais lig tol ramia vaga tekėjęs M. Dickson gyvenimas ėmė slysti iš rankų. Moteriai tuo metu buvo kiek daugiau nei dvidešimt. Ji vertėsi prekiaudama žuvimi ir druska. Jos vyras buvo žvejys. Minėtais metais jis dingo ir nebepasirodė namuose.
Kodėl M. Dickson staiga liko viena, tiesą sakant, neaišku. Tik ar maža neaiškumų šios moters gyvenimo istorijoje? Galbūt jis išvyko padirbėti Niukaslo žvejybos ūkuose, kad užsidirbtų kiek daugiau pinigų, o galbūt tiesiog ėmė ir paliko žmoną? Kad ir kaip būtų, likusi viena M. Dickson žūtbūt turėjo sumąstyti, kaip save išlaikyti.
Galop ji gavo darbą vienoje iš Kelso užeigų. Kelsas – tai nedidelis miestelis Borderso regione. Vis dėlto ir tada problemos nesiliovė, o ypač reikalus komplikavo tai, kad M. Dickson, tuo metu 22-ejų metų moteris, ėmė puoselėti romantiškus jausmus užeigos savininko sūnui. Netrukus ji suprato esanti nėščia.
Su vaiko gimimu siejama perspektyva kėlė nemenką nerimą. Visų pirma, M. Dickson vis dar buvo ištekėjusi, antra, vaikas buvo nesantuokinis ir, trečia, nepageidaujamo kūdikio tėvas buvo už ją jaunesnis.
Pasirinkimo tokiai moteriai, kokia buvo M. Dickson, tais laikais praktiškai nebuvo jokio. Viena vertus, ji negalėjo sau leisti netekti darbo, nes tada atsidurtų gatvėje. Taigi, kaip išgalėdama ir tiek laiko, kiek buvo įmanoma, slėpė nėštumą. Kaip jai šitai pavyko, pasakyti sunku, tačiau kūdikis visgi gimė pirma laiko. Neaišku, gyvas, ar miręs.
Tikrai žinoma tik tiek, kad tą pačią dieną, kai M. Dickson išvyko iš miestelio, Tvido upės pakrantėje buvo rastas negyvas naujagimio kūnelis. Manoma, kad jo moteris nesugebėjo nusviesti į gilesnius upės vandenis.
M. Dickson greičiausiai buvo ištikta šoko ir prislėgta visų jai tekusių rūpesčių. Apie tai ji, esą, kalbėjo norėdama pateisinti savo poelgį vėliau įvykusiame teisme. M. Dickson taip pat teigė, kad kūdikis gimė neišnešiotas, be to, ji tada kentė tokį skausmą, kad neturėjo jėgų šauktis pagalbos.
Vadovaujantis įstatymais, nebuvo jokio skirtumo, ar M. Dickson patyrė persileidimą, ar iš tiesų nužudė savo vaiką, mat su teisėsauga ji prasilenkė pažeisdama nėštumo nuslėpimo aktą. Būtent dėl šio nusikaltimo ji ir buvo išsiųsta į Edinburgą ir turėjo stoti prieš teismą.
Dabar pats metas užduoti klausimą, kas nutiko M. Dickson, kai ji, kaip iš šalies atrodė, prisikėlė iš numirusių? Remiantis Škotijoje tuo metu galiojusiais įstatymais, kuriems teismo atstovai jokiu būdu neprieštaravo, bausmė moteriai jau buvo įvykdyta.
Kadangi kartą M. Dickson jau buvo pakarta, daugiau jos vežti į kartuves buvo nebegalima. Tai, kad ji ir toliau gyveno, buvo prilyginama Dievo malonei.
Po kurio laiko M. Dickson vėl ėmė gyventi su savo vyru ir susilaukė nuo jo kelių vaikų. Ji taip pat grįžo prie prekybos žuvimi ir druska verslo.
Istorijos pasakotojai užsimena, kad M. Dickson, nors anksčiau buvo suvis nereliginga, po čia aptariamo sunkiai paaiškinamo įvykio vieną dieną per savaitę skirdavo maldai ir pasninkui. Šitaip ji neva elgėsi visą likusį savo gyvenimą. Kada tiksliai moteris mirė, taip pat neaišku, bet sprendžiant iš tam tikrų duomenų 1753 metais ji dar tikrai buvo gyva.
Ar jos atvejis tapo akstinu pakeisti viešą egzekuciją reglamentuojančius įstatymus? Galbūt. Šiaip ar taip, apie jį buvo tikrai daug kalbėta XVIII amžiuje.
Dėl visuotinio dėmesio, kurio sulaukė po „prisikėlimo“, M. Dickson tapo savotiška to meto įžymybe. Žmonės net praminė ją pusiau pakarta Maggie.
Ir šiandien Edinburge yra, kas ją primena. Tai užeiga „Maggie Dickson‘s“.
Ir visgi – kokiu būdu po kartuvių ši moteris liko gyva? Kai kas mano, kad ji sugebėjo kažkaip atlaisvinti kilpą ir virvė jos neužsmaugė.
1790 metais su mirties bausmėmis susiję Škotijos įstatymai buvo kiek pakoreguoti. Kaip tik tada pakorimas, kaip rekomenduotinas bausmės įvykdymo metodas, buvo pakeistas sudeginimu.
Maždaug tuo laikotarpiu buvo šiek tiek patikslintas ir pakorimo bausmės aprašas. Kai į kartuves buvo pasiųsta M. Dickson, įstatymuose ši bausmė buvo įvardijama kaip korimas, bet vėliau tapo korimu iki nuteistasis miršta.