„Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ – antroji originaliosios A. Anros knyga. Blizgančiu žavingos kasdienybės paviršiumi joje kaip eiklūs vandens čiuožikai slydinėja du mūsų laikų herojai: į praeitį nueinančio pasipūtimo ir susireikšminimo pilnas Aktorius ir šiuolaikinių banalybių epicentrų komentatorius Žurnalistas.

Tai knyga, kuri primena Lanos Del Rey dainas. Iki žvilgesio nugludinta forma, salsvas glamūro aromatas, kutenantis švelnumas, mito apie amžinąjį moteriškumą nuojauta, svaigus nerealumo pojūtis. Bet tas tobulas grožis ir juvelyriška pažeidžiamumo nuotaika kažkur giliai slepia mįslingą jėgą, gyvenimą, nepavaldų racionalumui, kažkokį šiurpų tikrumą.

Knygos ištrauka

Aš. Tekstas, parašytas bepročio palatoje blyškiai žaliomis sienomis. Kalbos apie jį mane vargina, net siutina. Patricija pamiršo realybę ir klajoja pasakose, atsitrenkia į mūrines sienas ir vėl keliasi, klejodama apie meilę.

***

Aš visąlaik norėjau grįžti į praeitį. Į tą laiką, kai buvau maža ir laiminga. Norėjau būti penkerių, ir kad tas laikas, lyg lipnus apvalkalas, niekada manęs neišleistų. Tada viskas buvo nesvarbu, turėjau savo susikurtą pasaulį, su kiškiais, meškinais, katinais, voveriukais, drambliais, varliukais, burundukais, žiurkėnais, lapiukais, stirniukais, kurie visi buvo vienodo dydžio ir minkštutėliai, žaisdavau džiungles, karalystes ir kaimelį, man niekas nesakydavo, kad jie netikri, jie kiekvienas turėjo vardą, pareigas, charakterį ir pomėgius, aš taip norėjau atgal, ten, kur šalia namo sodas, kuriame užkasdavau „sekretus“, sudėliotus iš spalvotų stiklo šukių ir gėlių, kur auga senas ąžuolas, iš kurio gilių galima padaryti žmogeliukų būrį, ak, kokia tu sentimentali, pasakytų dabar man Patricija, juk nebėra tavo baldų, kambario, vietoje sodo išdygo didelis klaikus namas, pievoje nebeskraido drugeliai, kadangi per daug automobilių, tavo namas jau kitoks, močiutės nebėra, senelio nebėra, meškinų ir varliukų nebėra taip pat, o tu esi suaugusi ir niekada nieko nebebus. Ji man taip pasakytų, tačiau šiandien jos nėra, nes

***

Su Patricija gyvenau stikliniame name. Vėjas vartė medžius, dargana ir tamsa. Mūsų namo languose buvo plyšių, žiemą speigas išraizgydavo stikluose gražiausius ornamentus, taip, tuos pačius nėrinius, apie kuriuos Patricija pasakodavo, mes kamšydavom plyšius vata, bet juk ornamentų neužkamšysi, nėra tokios vatos, kad apsaugotų nuo ornamentų. Tą naktį žvarbus vėjas įsisuko į mūsų namus, išnešė lauk baldus, užuolaidas, drabužius, mudvi stovėjome vidury tuščios erdvės ir buvome visiškai vienos, niekas mūsų neišgelbės, šaukti beprasmiška, Patricija staiga išbėgo į kiemą ir grįžo nešina dviem maišeliais. Žiūrėk, pasakė ji drebėdama, ką radau, paliktą už automobilio valytuvų.

Kalio cianidas, užrašas ant maišelių. Kalio cianidas, stiprūs nuodai. Ar greitai veikia? Greitai, Patricija, kelios sekundės, ir viskas. Kažkas paliko tau kalio cianidą, kad jį suvalgtum? Išgertum? Ar jį ištirpinti vandeny? Patricija, duok man, gal yra instrukcija, aš mėgstu skaityti nuodų instrukcijas, tuoj tau viską pasakysiu. Patricija, kažkas juos paliko užkištus už tavo automobilio valytuvų. Štai, radau, kaip. Tuoj paruošiu. Palauk čia, vis tiek nieko nebeturim, tad prisėsk ant grindų. Kaip lengva numirti, kai žinai – tavęs laukia katinas.

***

Aš taip bijojau pasenti... Žinojau, kad po manęs nieko nebebus, nes ir prieš tai nieko nebuvo – nebuvo prieš mane, kaip keistai aš tai sakau. Bet nebuvo ir nebus, aš pasensiu, plaukai pražils, atsiras raukšlių, jos ypač matysis, kai šypsosiuosi, nes juoktis mėgstu, mėgstu juoktis, kaip juokingai pasakiau, ir visos draugės išmirs, ką jau kalbėti apie draugus, vyrai juk gyvena trumpiau, statistika tokia, vakar kaimynas iš pirmo aukšto šventė gimtadienį, užėjau pas jį, sėdėjo dvi močiutės ir jis: mano dvi seserys jau senutės, negali atvažiuoti pas mane; mane persmelkė ta mintis, jog tos, su kuriomis žaidei, kurios šukavo lėles ir karpė popierinėms lėlėms drabužėlius, šortukus ir sukneles, kurios lakstė į pasimatymus, dabar senutės, ne, aš bijau savo vaikų, nenoriu matyti, kaip jie pasens, kaip baisu matyti, kaip sensta tavo vaikas, mažas bejėgis padarėlis, gyvenantis pilve ir švelniai apie mane ten, pilve, galvojantis, juk jis, be abejonės, ten galvoja švelniai, staiga pasensta, susiraukšlėja, jo draugės, ką jau kalbėti apie draugus, miršta, reikia gimdyti vaikus senatvėje, gaila, kad taip neišeina.

Grįžau iš gimtadienio labai susikrimtusi, kaip man gyventi, kai manęs laukia tas pats, kai mano draugių anūkai bus vyresni už savo močiutes, kai su jomis susipažinau, kai buvusių kavalierių anūkai bus vyresni už savo senelius, kai su jais mylėjausi, kai jiems buvo septyniolika metų, apie ką kalbėsiu su tais septyniolikmečiais anūkais?

Kai liksiu viena, su manim bus Patricija.
Ir staiga.
Visaip. Man pranyko katastrofos pojūtis. Tai negerai. Mirtis vaikščioja žmonių galvomis.

***

Trobelės kieme vaikštinėja keturi apsnigti katinai, kūrenasi židinys, o vėjas trankosi į langą, ji vis žvilgčioja į laikrodį ir vaikštinėja po kambarius. Snaigės krenta.

Tai taip. Snaigės krenta. O mes ką... ką – aš ir tu, ir ji. Ne su batais septynmyliais, o su puantais. Atsargiai, kartais su šuoliukais ir svaiguliu lyg salto mortale.

***

Patricija rėkė visa gerkle. Nenori riterio, nereikia. Būk lyrinis subjektas. Būk teatras. Bet kas, tik būk. Net jei nieko niekad ir nebus, liksim mes.

Nerėk, pasakiau jai. Neklyk, nepasakiau aš jai. Juk jo nėra. Jis yra visas tavo gyvenimas. Tu neturi jokio gyvenimo. Kur tavo katinas? Neturi.

Kai nebeliks savaitėje nė vienos dienos, kurią mes nesimylėjome, neliks nė vienos valandos paroje, nebus nė vieno minutės skaičiaus, kai nesimylėjome, tada aš tapsiu ragana su koncepcija. Tada, kai tu man aštuonis milijardus kartų pakartosi, kad mane myli.

***

„Vakar nuvažiavau į užburtą sodą. Žinai, toks stebuklingas sodas, kuriame gyvena gyvatės, dvasios, driežai ir beprotis kaimynas. Jis turi milžinišką juodą šunį, kuriam iš nasrų drimba putos. Šuo be paliovos loja. Jis vedžioja tą šunį už trumpo pavadžio ir šneka su juo. Bijau šito žvėries. Tame sode palaidojau katiną. Tą, baltą su rudom dėmelėm, pameni – „Tavo dievas net neturi uodegos, o mano katinas turi, ir dar kokią“, ir dar, pameni: „Kai šitas katinas šypsosi, supranti, kad dievas yra gražus.“ O aš viską prisimenu.

Viską! Labiausiai tą frazę, jog lengva numirti, kai žinai, kad tavęs laukia baltas katinas. Reikia tik švelniai murkti, užsimerkti, ir pateksi į šermukšnių sodą. Mano sode šermukšniai neaugo. Tik gyvatės ir dilgėlės. Dvasios dar. Aš atsiguliau ant savo katino kapelio, jis buvo apaugęs žole, žolės stagarai pageltę, vasara pasitaikė labai karšta. Kisiau mano, mano kisiau, jis išgirdo, padėjo galvą man ant peties – visada taip darydavo, kai miegodavau... Matai, o tu sakai – literatūra... Viskas vyksta iš tikrųjų. Kažkas parašo ir taip atsitinka. Man. Turėjau pakelį tablečių. Ištraukiau jas visas.

Gulėjau ant žemės, prisiglaudusi prie savo katino, ta žemė buvo šalta ir žolės badėsi, jos nudžiūvusios ir kietos, vasara jau praėjo, tuoj bus dargnota ir prieš mano gimtadienį vėl tik chizantemos, žvakės ir vainikai. Ir tegul. Suvalgysiu jas, ir bus literatūra. Kas nors tai aprašys. „Matote, ji prisiskaitė, vargšė“, – rašys jie. O tu verksi. Aš juk supratau – kas tu? Kuo tu vardu? Juk neturi vardo. Kur ėjai, kad pakeliui sutikai mane? Juk neužčiuopiau tavęs, tu neturėjai kojų, rankų ir burnos. Negalėjai man viso to pasakyti. Ir neapkabinai. Nė karto. Apie ką visa ši istorija? Jos liudytojų aš neradau.

***

Istorija nutiko šio mėnesio spalį. Gražus posakis – šio mėnesio spalį, nes tame mėnesyje tilpo liepa, sausis, balandis ir visi metų trečiadieniai. Sapnavau drauges, su kuriomis susipykau per Patriciją, sapnavau savo tėvą, stovintį tuščioje gatvėje ir žiūrintį į mane, tolstančią nežinia kur, sapnavau katiną, tą, kuris manęs laukė, žaisdamas su peteliškėmis debesyse ir kramsnodamas žalią žolę, tokią kvapnią, nes undinių tuščiuose kambariuose niekas mudviejų nebūtų radęs, bet tu manęs nepalaukei, tu su manim nelikai, tu mane palikai, mano kisiau, baltas su rudomis dėmelėmis, aš sapnavau močiutę, tada negalėjau suprasti, ar ji tikrai nebekvėpuoja, nebuvo nieko, kas man paaiškintų, o katinas žiūrėjo pro langą į tuščioj erdvėj tolstančią sielą, sapnavau jos skaras, jos grublėtas švelnias rankas išsišovusiais krumpliais, sapnavau, ko niekada nebeturėsiu, save, mirtis yra privaloma, visa kita nutinka todėl, kad taip turi nutikti, gali nutikti, nes viso to kažkam reikėjo, gal man, kam to reikėjo, Patricija, aš tavęs net nesapnuosiu, grąžink mano buvusį gyvenimą, paversk antrąjį Velykų rytą džiaugsmingu, kad nereikėtų ieškoti močiutės spintoje jos tamsiai mėlynos suknelės, ar ji nebekvėpavo, mane privertė uždengti veidrodį skraiste, taip reikia, mano katinas, jo siela galėjo įsikūnyti į tave, bet tu jos nepriėmei, nepakvietei, neįsileidai, ji gyvena užburtame sode, varlės ir šikšnosparniai, tu virdavai košę bulvyčių su morkytėm, taip ją vadinai, įpildavai pieno, bet tai nebuvo močiutės košė, tu manęs neklausei, ar nepamiršau užsirišti šaliko, nes žiema, nes sninga, nes krinta lapai, nes ruduo, nes įsimylėjau tave rudenį, kai viskas krito, nukrito mano meilė po kojomis su šlapiais lapais, lydavo tą rudenį, o kastuvo trinksėjimas į ledinę žemę, džergžt džergžt džergžt, amžina trobelė mano geriausiam draugui, atrodė, kad jis miega, toks mažytis minkštutis, jo siela laikė letenytę ant mano galvos, šaltas šaltas kailiukas, paklotėlis su drambliukais, džergžt džergžt, sniegas maišėsi su žeme, kur tavo siela, man gelia smilkinius, džergžt, saulė šildo, trobelė vieniša ir bičių aviliai negyvi, tu nepasiėmei jo sielos, tai juk nieko blogo, galėjai turėti jas dvi, DVI, priglaustum ir mane globotum, saugotum, bulvytės morkytės katinukas džergžt, jis taip mėgdavo miegoti ant mano kelių, tavo plaukai tankūs it kailiukas, kodėl jis mane paliko, o tu, o tu, o tu??? Kur buvai tą dieną, kai Kitas Vyras, atidaręs dėžutę su negyvu katinu, verkė balsu, kai kasė įšalusią žemę, kai įsiminė, po kuriuo medžiu yra kapas, kur tada buvai tu?

…mes braidysim kraujo upėse, kieno tas kraujas, išgerk jį ir sužydės aukso gėlės, juk ateis diena, kai bus galima nuskristi į stebuklingą planetą, visos moterys bus jaunos, vyrai taip pat, visi gyvens milijardus metų ir bus laimingi, planeta globos savo gyventojus, ir nebus rūpesčių, galvos skausmų, kivirčų, priekaištų, trukdžių, melo, pykčio, pavydo, baimių, praeities ir ateities taip pat nebus, bus tik ši akimirka, trunkanti milijardus metų.

Aneta Anra. Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę. K.: Kitos knygos, 2016.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)