Dovana statybininkų garbei
Vaikščiojant kvartalais, gatvėmis, aikštėmis, retas atkreipia dėmesį į plytas pastatų sienose. Ar raudona, ar balta, ar geltona – tai jau tik paprasčiausia šiuolaikiniame gyvenime nebematoma mažytė miesto dėlionės detalė. Bet tik ne Panevėžio profesinio rengimo centro mūro specialybės darbų meistrui, profesijos mokytojui J. Pundziui.
Praėjusiais metais rugsėjį minint profesinę statybininko dieną jis savo darbovietėje atidarė išskirtinę ekspoziciją „Plytos istorija“. Muziejuje ant dailių lentynų puikuojasi jau apie šimtą skirtingų plytų. Kiekviena jų turi ypatingą istoriją ir geografiją, o pats kolekcininkas teigia, kad netgi ir savo gyvybę.
„Man labai svarbu, kai plytoje pamatau žmogaus prisilietimo pėdsaką – vienas daiktas pats sau gyvybės neturi. Bet jei randu nors brūkšnelį, nors piršto atspaudą, kyla mintys: kas jį galėjo čia netyčia palikti, koks buvo tas gamintojas, kaip jis gyveno, koks jo likimas“, – su tokia filosofija unikalią kolekciją pristato J. Pundzius.
Rinkti plytas šis šešiasdešimtmetis pradėjo dar 1987 m., kai mokytojavo tuometėje Panevėžio statybos mokykloje. Dėstant pedagogui reikėjo vaizdinės medžiagos ugdytiniams, tad jis į klasę prisinešė glėbį tais laikais naudotų plytų. Dabar apie sovietmečiu gamintas statybines medžiagas žinovas nekokios nuomonės. Jos tarnauja 40 metų ir pradeda irti. Kad nebuvo kokybės masinių sovietų statybų aikštelėse, pasak pašnekovo, byloja ir anuomet mūryti Panevėžio pastatai.
„Teko stebėti, kaip buvo statoma Panevėžio infekcinė ligoninė. Raudonos plytos nuo pirmo aukšto sienų ėmė byrėti dar nebaigus visos statybos. Tik išorės tinkavimas vėliau pastatą ir išgelbėjo.
Tarybiniais metais plytų kokybė buvo labai bloga. Rezultatus matome ir ant daugiabučių namų sienų, kurias dabar renovuojame“, – pasakoja kolekcininkas.
Žmonių nučiupinėtos
J. Pundziaus muziejuje sovietmečio relikvijų nėra daug. Jam brangesnės senovinės plytos. Deja, II pasaulinis karas ir vėliau atėjęs sovietmetis nutraukė neilgą lietuviškos plytos istoriją.
„1937 m. buvo užsimota sukurti mūrinę Lietuvą. Iki tol visos statybos daugiausia būdavo iš medienos, neskaitant dvarų. Bet tokius planus nutraukė karas, o paskui atėjo sovietai“, – pasakoja mokytojas.
Jo kolekcijoje yra senovinių plytų iš lietuviškų dvarų, malūnų. Šios nuo šiuolaikinių skiriasi, nes būdavo pilnavidurės. Bet tai, pasak žinovo, nereiškia, jog praeityje statybinės medžiagos buvo geresnės nei dabar – tiesiog technologija naudota kita.
„Žmonės tas plytas gamindavo rankomis, kiekvieną apčiupinėdami. Net ir gamykloje nebūdavo tokios modernios įrangos, kaip dabar. Viskas būdavo išliesta, apgalvota – man tai ir yra labai svarbu. O šiuolaikinių plytų nerenku – jų toks asortimentas, kad ir sporto aikštės kolekcijai neužtektų. Dabar statybinių medžiagų gamyba – masinė, o namai spausdinami ir 3D spausdintuvais. Nors, kiek žinau, tokiu būdu bent jau plytų dar nepadaro“, – šypsosi panevėžietis.
Apie skylėtų, lengvesnių ir šilumą geriau išlaikančių, naujoviškų statybinių medžiagų patvarumą dar anksti kalbėti. Bet senovinės plytos, J. Pundziaus teigimu, ypatingos ir tuo, kad kokybiškai išdegtos išsilaiko šimtus metų.
„Ar žinote, kaip atskirti kokybišką plytą nuo prastos? Trinktelėjus plaktuku, gera skamba aštriai, aukštai, o bloga – dusliai lyg į konservų dėžutę“, – pamoko plytų paslaptis perpratęs kolekcininkas.
Karališki pėdsakai
Panevėžietis turi puikiai išsilaikiusių plytų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių rūmų, pilių. Jo muziejuje puikuojasi eksponatai iš pačios Krėvos ir Naugarduko pilių Baltarusijoje. Tačiau mokytojas dievagojasi, kad jo vadinti juoduoju archeologu nereikėtų.
„Kartais sulaukiu pastabų, kad vieną dieną prisidirbsiu rinkdamas plytas nuo dvarų. Bet nesu paėmęs nė vienos plytos iš jų sienų, prisiekiu, kad nieko negrioviau ir neardžiau. Pasiimu tik radęs kur numestą, žolėmis per laiką užžėlusią. Dar tėvas Stanislovas apie savo garsiąją bažnytinių žibintų kolekciją sakė „Ką žmonės išmeta, aš pakeliu.“ Jo žodžiais ir aš vadovaujuosi“, – pabrėžia J. Pundzius.
Senovinių plytų jis parsivežęs ir nuo amžių amžius stovinčių Italijos viaduko, ir Ispanijos senųjų pastatų. Tačiau iš užsienio panevėžietis vežasi ne tik senovines plytas. Jam tinka ir užsienietiškos dabartinės. Dalis išskirtinės kolekcijos surinkta geografiniu pagrindu, kaip tam tikro krašto eksponatas. Todėl mokytojo draugai puikiai žino, ką geriausia lauktuvių parvežti Jonui iš kelionių. O ir jis pats keliauja kiekvieną vasarą į tolimesnius kraštus.
„Mokytojai turi ilgas vasaros atostogas. Keliauju, mėgstu aktyvų laisvalaikį, po kitus kraštus daugiausia važinėju dviračiu, taip ir savo muziejui kažką randu“, – pasakoja J. Pundzius.
Plyta kuprinėje
J. Pundziaus surinktoje kolekcijoje – plytos iš daugelio šalių: nuo Latvijos, Baltarusijos, Olandijos, Belgijos, Kroatijos Europoje iki egzotinės Kambodžos, Indijos, Malaizijos, Balio salos, Australijos ir kitų.
„Praėjusią vasarą lankiausi Ispanijoje ir parsivežiau plytą iš Toledo, kuris man lyg paminklas po atviru dangumi – kiek senų pastatų“, – žavisi mokytojas.
Keliaujant Vengrija, panevėžiečiui įstrigo pastato siena, kurioje šeimininkas sumūrijo daugybę plytų su gamykliniais štampais. Jie labai svarbūs ir J. Pundziaus kolekcijoje, nes byloja apie išskirtinumą. Vienas tokių jo muziejaus eksponatų – plyta iš Indijos, ant kurios puikuojasi įspausta svastika. Ją gabenant į Lietuvą buvo ir vargo.
„Kaip aš ir mano draugai plytas parsiveža namo, tai jau atskira tema, – nusijuokia kolekcininkas. – Lipant į lėktuvą su tokiu kroviniu kreivų žvilgsnių nepavyksta išvengti, bet dar nesu nė vieno eksponato palikęs oro uoste.“
Lietuvio bagaže radę plytą oro uostų darbuotojai visada sustabdo keleivį apklausti. Sužinoję, kad plyta muziejui, užsieniečiai nesulaiko pašaipų.
„Visas plytas kelionėse gavau už dyka – tokioje Indijoje jų gamina kiekviename kaime su savo prekiniais ženklais ir niekam negaila dovanoti. Bet vieną plytą teko pirkti ir tai buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose – tai bent šykštūs amerikonai“, – mesteli pašnekovas, už eilinę amerikietišką plytą parduotuvėje sumokėjęs 82 centus.
Mažėja mūrininkų
Paklaustas, kuris kolekcijos eksponatas pačiam brangiausias, J. Pundzius atsakyti negali – kiekviena plyta jam svarbi, kiekviena su savo istorija. Tačiau mokytojas prisimena brolio miške, buvusioje sodyboje rastą žalio molio plytą.
„Įsivaizduokite, gyveno žmogelis vidury girių ir sugalvojo pasistatyti namą, iš molio sulipdė, net nedegė“, – pasakoja Jonas. Savo nedidelio muziejaus per daug plėsti jis nesiruošia: bet kokių plytų nereikia, o ir vietos mokykloje tam nėra per daugiausia. Svečiams, profesinio rengimo centro naujokams ir esamiems mokiniams, pasak šeimininko, užtenka ir tiek, kiek yra.
„Šiuolaikinis jaunimas turi savo muziejų rankose – išmanųjį telefoną ir internetą. O kas ten už stiklo, kai kas pasižiūri, bet gal ir nėra ko ten ilgai stovėti. Mokyklos svečiai visada apžiūri, pasidomi“, – sako pedagogas.
J. Pundzius neslepia šiais laikais iš jaunų žmonių pasigendantis motyvacijos. Visiškai nunyko anksčiau rengta mūrininko-betonuotojo specialybė.
„Anksčiau mūrininkų dirbdavo didžiulės brigados. Būdavo daug statybų, reikėjo tokių specialistų. O dabar ir statybų mažiau, ir pati profesija nebepatraukli tampa. Visos mokyklos šalyje nebetenka mūrininkų ruošimo grupių. Kas savo vaikui linkės renkantis profesiją tokio sunkaus, purvino darbo?“ – svarsto į apdailos mokytoją persikvalifikuoti turėjęs profesijos pedagogas.
Mokytojas J. Pundzius svarsto, kad šiuolaikinis jaunimas turi savo muziejų rankose – išmanųjį telefoną ir internetą. Asmeninio archyvo nuotr. Mokytojauja J. Pundzius nuo 1984-ųjų. Prieš tokį karjeros posūkį iš Žemaitijos kilęs statybininkas kelerius metus darbavosi tuomečiame Panevėžio statybos treste.
„Pats mokiausi dar tada gyvavusiame Plungės statybos technikume, per praktiką mus atsiuntė į Panevėžį“, – pasakoja J. Pundzius. Aukštaitijos sostinė jam pasirodė toks gražus miestas ir taip patiko, kad atlikęs privalomąją tarnybą sovietų armijoje į jį sugrįžo gyventi.