Paramedikai – vieni pirmųjų, kurie atsiduria nelaimės vietoje ir teikia skubią medicininę pagalbą. Nors šie specialistai kasdien susiduria su kritinėmis situacijomis, nuo kurių priklauso pacientų gyvybės, jų darbas dažnai lieka nepastebėtas. Budėjimas paromis, emocinė įtampa ir atsakomybė už žmogaus gyvybę – tai tik dalis paramedikų darbo, apie kurį pasakoja Liuba.
– Dabar esate po paros budėjimo. Kaip jaučiatės?
– Esu pripratusi. Man tai ne tik darbas – tai gyvenimo būdas. Daugelis klausia, kaip ištveriu, bet aš neįsivaizduoju savo gyvenimo kitaip. Grįžti namo, pailsi, ir vėl eini į darbą. Dažniausiai grįžusi neinu miegoti – gaila laiko.
– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?
– Greitoji pagalba nėra vieta, kur gali nuspėti dieną. Tu nežinai, kokia bus tavo pamaina ar kokie iškvietimai laukia. Kai gauni kvietimą, niekada nesi šimtu procentų tikras, ką ten rasi.
Būna, kad galvoji, kad nuveši gimdyvę į ligoninę, ir viskas bus gerai, bet kartais gimdymas prasideda tiesiog greitosios automobilyje. Vieną kartą priėmiau gimdymą tiesiog sustojus autobusų stotelėje. Tokių atvejų nėra daug, nes dažniausiai moterys pačios jau supranta, kada laikas vykti į ligoninę, tačiau Kauno rajone šie atvejai dažnesni, nes ten atstumai didesni. Man taip pat teko priimti gimdymą greitosios pagalbos automobilyje – tai buvo labai įsimintina patirtis.
Žinoma, daug kas priklauso nuo mūsų komandos – dirbame su vairuotojais paramedikais, ir labai daug kas priklauso nuo jų. Kol atvyksta reanimobilis iš miesto, kartais praeina nemažai laiko. Neseniai turėjome 45 metų moters gaivinimą. Kol atvyko miesto greitoji, mes atlikome tris defibriliavimo šokus, naudojome laringinę kaukę, ir moteris atgavo sąmonę – nors ji jau buvo mirusi.
– Galima sakyti, kad ištraukiate žmones iš anapus?
– Ne visada pavyksta. Tai labai priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės, kartais nuo artimųjų reakcijos. Laikas yra labai svarbus – jei žmogų gaivina artimieji, kai laukia greitosios, dispečeriai dabar duoda instrukcijas, tai tikrai palengvina situaciją.
– Kas Jums patinka šiame darbe?
– Patinka ta emocija, kai išgelbsti žmones, padarai kažką gero. Tai nepaaiškinama, turi traukti šis darbas ir turi mylėti jį. Gal kažkam patinka auklėti vaikus darželyje, bet man patinka toks ekstrymas. Ir visi, kas ateina į skubią, patiria tą patį, o tie, kas ateina nepasiruošę, jie greitai ir išeina.
– Koks jausmas išgelbėti žmogų?
– Labai geras. Aš net nemoku apsakyti to jausmo, tu jautiesi kažką tokio padaręs, netgi savimi labiau pradedi pasitikėti. Čia atvažiavai, atrodo, viskas – nekvėpavo, nereagavo ir gali atsigauti žmogus. Iš pradžių būna euforija, išgelbsti žmogų per 10 minučių, bet tai atrodo kaip valanda. Tik po to su kolegomis susėdam, aptariam, ką galėjom , ko negalėjom, kaip viskas ėjo. Priklauso, ar sirgo žmogus, jeigu jaunas, stengiesi iš paskutiniųjų. Aišku, mes ne dievai, ne visada galim išgelbėti.
– Ar dažnai nepavyksta išgelbėti?
– Kartais nepavyksta. Būna atvejų, kai atvažiuoji pas onkologinius ligonius, ir namiškiai prašo juos gaivinti, nors realiai žino, kad baigtis jau aiški. Kartais gal tiesiog reikėtų leisti žmogui išeiti ramiai, bet tai priklauso nuo artimųjų sprendimo, o mes turime atlikti savo darbą. Tu atsakingas, nuo tavęs viskas priklauso. Vaikai aplinkui prašo išgelbėti, tikisi, kad kažką padarysi. Kai kurie supranta, kad čia jau gal pabaiga, bet vis tiek bandai padaryti viską, kas įmanoma.
– Kas sunkiausia šiame darbe?
– Sunkiausia būna, kai reikia pranešti namiškiams, kad nepavyko. Dažniausiai artimieji stovi šalia ir žiūri, nors kartais norėtųsi, kad jų nebūtų. Jeigu jie adekvatūs, viskas gerai, bet būna ir verkia, maldauja padėti, rėkauja, kiti pyksta – visokių emocijų būna. Todėl šis darbas ir patinka man, nes yra įvairovė – ne taip, kaip atėjus į polikliniką – padarei procedūras ir išėjai, o čia matai gyvenimą. Nė vienos dienos nėra vienodos.
– Kokie iškvietimai yra patys sunkiausi?
– Vaikų iškvietimai yra psichologiškai sunkiausi. Aš pati turiu dvi dukras, todėl visada pagalvoju: „o kas, jei čia būtų mano vaikas?“ Tokiomis akimirkomis reikia save kontroliuoti, nes nuo mūsų priklauso kito žmogaus gyvybė. Sunku dar ir tai, kad reikia nuraminti tėvus.
– Kokios savybės svarbiausios paramedikui?
– Drąsa ir reikia būti šiek tiek išprotėjusiu. Su kolegom sakom, kad kiekvienas turi savo karmą – kas daugiau gaivinimų turi, kam daugiau iškvietimų su vaikais. Mano karma – gaivinimai.
– Ką daugelis mato tik per žinias, Jūs matote iš arti.
– Taip, matom, ir negražius dalykus matom – skenduolius, avarijas, narkomanus, ir benamius. Ir narkomanus tenka gaivinti, ir nepasakysi, kad jis ne žmogus, tu irgi jį gaivini, stengiesi, kad atsigautų. Aišku, šiame darbe pasitaiko ir labai agresyvių pacientų, tenka ir su policija važiuoti. Pavojingas darbas, nes nežinai, kur važiuoji. Buvo vienas žmogus mus įkalinęs savo kieme. Uždarė vartus ir neišleido, laukėm policijos. Visko pasitaiko, turi mokėt išlaviruoti. Mes važiavom į paprastą kvietimą dėl kojos skausmo, o ten psichikos ligonis. Atvažiavom, pamatėm, kad nieko gero. Bet greitai atvyko pareigūnai ir galėjom išvažiuoti. Dažnai pasitaiko žmonių su psichikos sutrikimais, daug bandančių žudytis. Aš pati neįsivaizdavau, kol nedirbau čia.
– Ar dažnai pasitaiko melagingų iškvietimų?
– Taip, neseniai buvo toks melagingas iškvietimas, kad vyksta gaisras, 2 žmonės negyvi. Ieškojom, nedegė joks namas ir nebuvo tų žmonių. Jeigu būna toks skambutis, dispečeris aktyvuoja visas brigadas, ir gaisrininkus, visi suvažiuoja, o ten nieko nėra.
Yra tokių žmonių, kurie piktnaudžiauja greitąja. Mes juos vadinam etatiniais – paskambina, sako, kad stoja širdis, mes važiuojam, o ten išgėręs žmogus ir jam nieko nėra. Mes pas jį važiuojam su švyturėliais, o gal iš tikrųjų kažkam reikia pagalbos. Būna, pas tokius žmones nuvažiuojam 4 ar 5 kartus per parą, ir dėl nieko. Dažniausiai tai būna prisigėrę žmonės, kurie tiesiog nori pabendrauti.
– Ko žmonės nežino apie Jūsų darbą?
– Yra daug dalykų, ko niekas nežino apie mūsų darbą. Niekas nežino, ką mes išgyvenam. Jie galvoja, kad mes pripratę. Niekada nepriprasi prie tokių dalykų. Kiekviena mirtis, kiekvienas kartas, kai vaikui kas nors atsitinka, kiekvieną kartą išgyveni. Dažnai girdžiu, sako „jūs kaip robotai, atidirbat ir viskas“. Žmonės labai klaidingai galvoja, prie tokių dalykų niekada nepripranti.
Kartais būna sunku emociškai, bet turi suprasti, kokį darbą dirbi. Pradžioje buvo minčių, ar tikrai aš galiu tai daryti, bet dabar aš kitaip jaučiuosi, žinau, kad visko bus, ir jaučiuosi užtikrinta. Grįžtu namo, ir vis dar galvoju, kaip sekasi pacientams, nors dažniausiai to nesužinome.
– Dėkoju už pokalbį.