Bet tik retas žino, kad pirmasis apie Palangą visam pasauliui prabilo didis lenkų ir lietuvių poetas, romantikas, Lietuvos vardo pasaulyje garsintojas Adomas Mickevičius (1798–1855). 1828 m. išleistoje poemoje „Konradas Valenrodas“ pasakojęs apie lietuvių ir prūsų žygius, jis rašė: „...Bet Palangos toj pakrantėj, kur krūtimis triukšmingai jūra baltuodama blaškos ir iš žiočių putotų smėlį sruvenantį pila...“
A. Mickevičius – pasaulinio masto poetas, rašęs lenkų kalba, vienas žinomiausių romantizmo atstovų visuotinėje pasaulio literatūroje, gimė 1798 m. gruodžio 24 dieną Zaosėje, netoli Naugarduko (dabar Baltarusijoje) smulkių, lietuviškų šaknų turinčioje bajorų šeimoje.
Čia jis praleido savo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metus, tėvų buvo auklėjamas patriotizmo dvasia. 1807–1815 m. lankė dominikonų vidurinę mokyklą Naugarduke, ją baigęs įstojo į Vilniaus universitetą (VU), kur įgijo puikų humanitarinį išsilavinimą, išmoko užsienio kalbų. Čia 1817 m. buvo įkurta slapta anticarinė studentų Filomatų (mokslo mylėtojų) draugija, kurios literatūros ir moralės mokslo skyriui vadovavo A. Mickevičius. 1819 m. jis, baigęs universitetą, kad atidirbtų už gautą valstybės stipendiją, buvo išsiųstas į Kauną dirbti apskrities mokyklos mokytoju. Čia dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetinę retoriką, gramatiką, politinę ekonomiją, rūpinosi mokyklos bibliotekos tvarkymu.
Jaunasis mokytojas į savo darbą žiūrėjo kaip į patriotinę pareigą ugdyti būsimos laisvos valstybės piliečius, nors skurdus provincinis Kauno kultūrinis gyvenimas jį slėgė. Tad bet kokia proga jis stengėsi sugrįžti į Vilnių, kur jo laukė didmiesčio kultūrinis gyvenimas ir draugų aplinka. 1821–1822 mokslo metais jis dėl ligos praleido Vilniuje, čia 1822 m. išleido savo pirmąjį poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė baladės ir romansai. Sugrįžęs į Kauną 1823 m. išleido antrąjį poezijos tomą, į kurį įėjo poema „Gražina“ ir dvi „Vėlinių“ dalys. Pasisekimą tarp poezijos mėgėjų turėjusios knygos pagerino jo materialinę padėtį, nes mokytojo alga buvo kukli. Deja, už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823 m. spalio 23 d. A. Mickevičius buvo carinės valdžios suimtas, parvežtas į Vilnių ir kartu su kitais filomatais bei filaretais – iš viso 107 asmenimis – įkalintas Bazilijonų vienuolyne. Iš ten jis buvo paleistas 1824 m. balandžio 24 dieną už jį laidavus VU dėstytojui Joachimui Leleveliui (1786–1861).
Netrukus, birželio 22 dieną, jis rašo prašymą VU rektoriui Juozapui Tvardovskiui (1786–1840) leisti vykti į Kauną, kur prieš areštą, skubiai išvykus, liko nebaigtų asmeninių ir tvarkytos bibliotekos perdavimo darbų. Bet poetas čia ilgai neužsibuvo, nes kalėjime praleistas laikas neigiamai paveikė jo sveikatą. VU bibliotekoje saugomi taip pat ir kiti su šia kelione susiję dokumentai: A. Mickevičiaus 1824 m. liepos 14 d. prašymas, VU rektoriui J. Tvardovskiui leisti 4 savaitėms, rekomendavus gydytojams, išvykti gydytis „maudynėmis jūroje“ į Palangą, taip pat Kauno apskrities mokyklos direktoriaus Stanislovo Dobrovolskio tos pačios dienos raštas J. Tvardovskiui, kuriame pranešama, kad A. Mickevičius išvyko į Palangą gydytis pablogėjusios sveikatos „maudynėmis jūroje“. Jis tuo pačiu metu buvo apsistojęs Kruonio miestelyje, netoli Kauno, savo kolegos mokytojo brolio Karolio Nelavickio namuose, su kuriuo kartu į Palangą ir išvyko.
Tuo metu vykstama buvo dažniausiai pašto karietomis, pašto stotyse keičiant arklius. Jose keleiviai galėjo ir pailsėti bei pavalgyti. Neabejotina, kad A. Mickevičius karieta pravažiavo ir pro Kretingą, nes tuo metu tai buvo pats trumpiausias kelias, vedęs iš Kauno į pajūrį. XIX a. pradžioje Palanga buvo nedidelis žvejų medinių trobelių kaimelis, jose negausūs poilsiautojai ir apsistodavo. Galbūt čia A. Mickevičius pirmąkart gyvenime pamatė jūrą, kuri jam padarė milžinišką įspūdį. Ošianti jūra, platūs smėlėti paplūdimiai, kopos, medžiai ir smėlis, tyras oras, maudynės stiprino kūną ir sielą, skatino kūrybą.
Deja, laikas bėgo labai greitai, tad iš Palangos grįžęs į Kauną, netrukus 1824 m. spalio 25 d. jis visiems laikams paliko Lietuvą, išvykęs į Sankt-Peterburgą, kur turėjo gauti paskyrimą į savo tremties ir darbo vietą, iš kur 1829 m. išvyko į Vakarų Europą. Nors ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis neužmiršo Palangos. Prasidėjus 1830–1831 m. sukilimui prieš caro valdžią Lenkijoje ir Lietuvoje, jis puoselėjo viltį iš Prancūzijos į Palangą siųsti sukilėliams laivus su ginklais, bet ši idėja liko neįgyvendinta. Palangos pirmosios fotografės Paulinos Mongirdaitės (1865–1924) gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja kretingiškė Jolanta Klietkutė rašo, kad XIX a. pabaigoje, kai Mongirdų šeima Palangoje, Memelio g. 7 (dabartinė Vytauto), įsigijo namų valdą iš kelių medinių namų, vietiniai žmonės teigė, kad seniausiame jų 1824 m. vasarą poilsiavo poetas A. Mickevičius. Tai 1907 metais įkvėpė fotografę išleisti atviruką, kuriame šalia namo nuotraukos įkomponuotas ir poeto portretas bei posmelio iš poemos „Konradas Valenrodas“, kuriame minimas Palangos vardas, fragmentas.
Nuo 1824 m. Palangą valdžiusi grafų Tiškevičių giminė, kurdama Palangos kurortą, poeto buvimo joje neužmiršo. Taip Palangoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje atsirado ir dvi vilos, pavadintos jo poemų herojų vardais „Aldona“ iš poemos „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“ iš to paties pavadinimo poemos. Palangą, alsuojančią romantiška kūrybine A. Mickevičiaus dvasia, XX a. pradžioje buvo pamėgę ir Lenkijos rašytojai bei menininkai, čia sukūrę nemažai reikšmingų kūrinių, o vienas jų Vladislovo Reimonto (1867–1925) romanas „Kaimiečiai“ 1924 m. pelnė ir literatūrinę Alfredo Nobelio vardo premiją. Lenkijoje Palanga buvo vadinama „Baltijos Zakopane“, kas reiškė ne tik panašų į šį Lenkijos kalnų kurortą gamtos grožį, bet ir galimybę čia susitikti lenkus, atvykusius iš įvairių šios šalies vietų.
Tarpukario Lietuvoje augant ekonomikai ir didėjant jos žmonių pajamoms, poilsis Palangoje tapo vis populiaresnis. Senus medinius namus mieste keitė naujos medinės ir mūrinės vilos, pastatai, labiau atitinkantys poilsiautojų poreikius. 1932 m. gegužės 31 dieną laikraštyje „Lietuvos žinios“ pasirodė publikacija „Griaus Palangoje namelį, kuriame vasarodavo ir rašydavo A. Mickevičius.
„Palangoje, Vytauto g. 70, yra senas namas, kurio pastogėje, kampe pastatytas mažutis A. Mickevičiaus biustas. Jei Vokietija gabena į muziejų senų laikų ūkininkų gryčias, klėtis, jeigu rusų valdžia neleido Liepojoje pakeisti namo fasado, kur Petras Didysis ten buvusioje smuklėje alų gėrė (tas namas, sulyginus su kitais, atrodo kaip kurmis), o mes negalime pakęsti to namo, kuriame Mickevičius kūrė, galvojo, sėmė įkvėpimą ir rašė... Griaukite senus paminklus, kurkite sau pajuokos ir paniekos vainiką – ateities karta tinkamai įvertins jūsų darbus“, – rašė Raitelio slapyvardžiu prisidengęs autorius.
Gaila, bet šio namelio išsaugoti nepavyko, o jo vietoje apie 1940 metus buvo pastatytas mūrinis pastatas, kuriame planuota įkurti kino teatrą. Deja, pokariu šio pastato šeimininkas su šeima buvo ištremtas į Sibirą, o pastatas nacionalizuotas. Šiandien šiame Vytauto g. 35 name įsikūręs „Ramybės“ kultūros centras, bet čia nerasime jokios informacijos, kad šis pastatas stovi namelio, kuriame 1824 m. vasarą poilsiavo ir kūrė poetas A. Mickevičius, vietoje. Tiesa, šis pasaulinio garso poetas nėra užmirštas, jo vardu pavadinta viena miesto gatvių, bet ar to užtenka?
Akivaizdu, kad didžiojo poeto, prieš 195 metus apsilankiusio Palangoje, atminimas, artėjant šio įvykio 200 metų jubiliejui, turėtų būti tinkamai įamžintas paminklu, biustu ar kitu atminimo ženklu, jam skirta vieta turėtų atsirasti ir naujame kurorto muziejuje, galėtų būti rengiamos ir jo atminimo poezijos šventės, nes A. Mickevičiaus apsilankymas Palangoje jau ne legenda, o faktas, patvirtintas išlikusiais istoriniais dokumentais. Nedaug pasaulio miestų gali tuo didžiuotis, nors jo garbei pastatyta apie 70 paminklų, tarp jų ir netolimame kaimyninės Kaliningrado srities Zelenogradsko (buv. Krantas) mieste, kur A. Mickevičius 1821–1823 m. irgi galėjo pabuvoti.
Tai būtų ir mūsų padėka jam už Palangos ir Lietuvos vardo garsinimą, kas padėtų pritraukti poeto ir jo poezijos gerbėjus ir turistus ne tik iš beveik 39 milijonus gyventojų turinčios Lenkijos, bet ir iš viso pasaulio. Tai seniai suprato vilniečiai, 1984 metais A. Mickevičiui garbingoje senamiesčio vietoje pastatę paminklą, kurį ištisus metus lanko vietiniai ir iš užsienio atvykę žmonės ir prie kurio, kaip laisvės šauklio simbolio, 1987 m. rugpjūčio 23 d. buvo ištartas viešas garsus pavergtos tautos laisvės siekio žodis. „Tėvyne, Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko...“ (A. Mickevičius „Ponas Tadas“).
Ar daug pasaulyje šiandien yra žmonių, galinčių iš širdies tai viešai ištarti?