Paslaptingoji milžiniška Kaukazo belaisvė: nors vietiniams kėlė didžiulę baimę, neatsiginė meilužių

Egzistuoja daugybė istorijų apie sniego žmogų. Periodiškai vis pasirodo informacija, jog kažkas matė šią keistą būtybę. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad taip buvo iš tikrųjų. Tačiau vienas sniego žmogus – moteris – manoma, jog egzistavo iš tikrųjų ir netgi susilaukė palikuonių. Ši neįtikėtina istorija yra apie sniego moterį iš Abchazijos, gyvenusią XIX a. viduryje Tchinos kaime.

Kaip Kaukaze buvo sučiupta sniego moteris
Ši istorija prasidėjo XIX a. 7-ajame dešimtmetyje, kai vienas turtingas princas išvyko į medžioklę. Jis tvirtino sutikęs keistą būtybę, panašią į didžiulę beždžionę. Tais laikais Abchazijoje buvo tikima, jog kalnų olose slapstosi baisus monstras, kurį vietos gyventojai vadino Abnauayu (Didžiapėdžiu). Medžiotojas buvo įsitikinęs, kad matė būtent jį. Jis davė įsakymą nedelsiant sučiupti pabaisą.
Tarnai suko galvą, kaip tai padaryti, ir nusprendė vienoje miško proskynoje kaip masalą padėti kelnes, dvokiančias prakaitu. Nežinomas padaras susidomėjo kelnėmis ir išlindo iš savo slėptuvės. Tarnai jį surišo ir nuvedė pas princą. Paaiškėjo, kad tai buvo moteris! Princas nusprendė atiduoti ją vienam bičiuliui, ir taip Abnauayu atsidūrė Tchino kaime, žemės savininko Genabos valdose. Jis davė sniego moteriai Zanos vardą.
Ji stebino žmones savo didžiuliu ūgiu, jėga, nepaprastai didelėmis pieno liaukomis. Visas jos kūnas, ypač apatinė dalis, buvo padengtas storais tamsiai rudais, kaip meškos plaukai, maždaug pusės delno ilgio. Ten, kur jis buvo nusitrynęs, matėsi tamsiai pilka oda. Figūra buvo masyvi, raumeninga, užpakalis – didelis ir aukštas. Moters oda buvo juodesnė už naktį. Apatinis žandikaulis buvo stipriai išsikišęs į priekį. Plaukai ant veido ataugo, bet retai. Zana šiepdavo didžiulius dantis, kurie išsikišdavo pro storas lūpas. Jos akys buvo raudonos, kojos labai ilgos, o pėdos – neįtikėtinai stambios, didesnės negu stipriausio vyro.
Dėl smarkaus būdo ir priešinimosi iš pradžių ją teko uždaryti aptvare iš vertikalių rąstų ir laikyti surakintą grandinėmis. Tačiau pamažu ji aprimo. Po trejų metų ji jau laisvai vaikščiodavo po kaimą, kaip ir kiti gyventojai, tik nuo jų skirdavosi tuo, jog būdavo nuoga. Žiemą ir vasarą ji miegodavo savo pačios išraustoje duobėje, bet kartais mėgdavo nakvoti ir ant laužo pelenų. Drabužių ji nepripažino ir tik gyvenimo pabaigoje išmoko audeklu prisidengti klubus.
Liudininkai pasakojo, kad ji galėjo bėgioti arklio greičiu ir viena ranka pakeldavo 80 kg svorio maišą. Anot liudininkų, ji itin mėgdavo maudytis upėje ir gerti alkoholį. Zana atlikdavo kai kuriuos fiziškai sunkius darbus. Kalbėti ji neišmoko, bet žinojo savo vardą. Ji skleisdavo trūkinėjančius riksmus, baubdavo ir riaumodavo. Kai džiaugdavosi, pasigirsdavo plonas metalinis juokas, bet ji niekada nesišypsodavo.

Laukinė Zana: vietos gyventojams kėlė baimę, bet turėjo daug meilužių
Zana bandė išsivaduoti nuo pančių, todėl buvo uždaryta į narvą. Pamažu ji susitaikė su nauja realybe ir tapo paklusni. Kiek vėliau vietoj narvo jai buvo padarytas namelis iš šakų. Miegodavo Zana duobėje, kurią pati išsikasė. Po kurio laiko Genaba leido jai vaikščioti po kaimą ir maudytis upėje. Išmokyti Zaną kalbėti nepavyko. Tačiau ji buvo įdarbinta sunkių krovinių nešike, taip pat padėdavo atlikti kitus paprastus darbus.
Kaimo gyventojai bijojo sniego moters. Tačiau buvo ir tokių, kuriuos domino intymūs santykiai su šia būtybe.