Vieną 1962-ųjų metų dieną jaunuolis įbrido į vandenį Batumio (miestas Gruzijoje ant Juodosios jūros kranto) paplūdimyje, kaip tikslą matydamas vien horizontą. Ir jam pasisekė: jis atplaukė į Turkiją – pabėgo iš Sovietų Sąjungos.
Pasieniečiai buvo tiesiog nepasirengę tokio tipo akibrokštui. Atrodė neįtikėtina, kad žmogus, na, kad ir plaukikas, be jokios specialios įrangos, vien savomis jėgomis, galėtų įveikti milžinišką atstumą jūra (35 km), be to, sugebėtų prasmukti nepastebėtas pro budrius pakrantės apsaugos pareigūnų žvilgsnius.
Nekyla abejonių, kad bėgti jūra galėjo ryžtis tik ypač gerai pasirengęs plaukikas. Plaukimas buvo nuo vaikystės P. Patruševo praktikuota sporto šaka, o sprendimas bėgti iš Sovietų Sąjungos tapo vienintele išeitimi iš susidariusios situacijos.
Kai iš sportinio dalinio buvo perkeltas į įprastą kareivių būrį, P. Patruševas susidūrė su nepakeliamomis patyčiomis. Taigi, mintis perplaukti jūrą kilo, galima sakyti, spontaniškai, iš būtinybės. Galimybių kirsti sausumos sieną nebuvo absoliučiai jokių. Bet visos jūros juk neužtversi: jei ypač pasiseks, gali ir pavykti prasmukti nepastebėtam pro pasienio apsaugą.
„Įsižiebė pirmasis prožektorius. Šviesos spindulys skrodė jūrą it gigantiško aštuonkojo čiuptuvai. Giliai panėriau. Ausyse jutau kylantį spaudimą. Visi treniruojantis krante įgyti įgūdžiai tarsi išgaravo“, – prisimena P. Patruševas.
Jau atsidūręs Turkijoje, plaukikas prisipažino neturįs nė menkiausio supratimo, kaip sugebėjo įveikti neįtikėtiną distanciją Juodąja jūra. Jo buvo paprašyta parodyti žemėlapyje, kokiu maršrutu plaukė, norėdamas kirsti sieną.
Netruko paaiškėti, kad maršruto P. Patruševas nebuvo numatęs – jis plaukė vadovaudamasis nuojauta. Vien troškimas ištrūkti į laisvę buvo ta varomoji jėga, padėjusi pasiekti tikslą.
Kai apie pabėgimą buvo sužinota Sovietų Sąjungoje, P. Patruševui kaipmat buvo skirta mirties bausmė už tėvynės išdavystę. Turkijoje P. Patruševas buvo sulaikytas ir uždarytas į vienutę. Jis noriai dalyvavo apklausose. Kai Turkijos pareigūnai įsitikino, kad plaukikas nėra sovietų šnipas, jis buvo paleistas į laisvę. Ilgainiui P. Patruševas išmoko anglų kalbą.
Vėliau jis įgijo Australijos pilietybę. Kadangi buvo puikiai išmokęs anglų kalbą, 1968 metais P. Patruševas tapo BBC laidos vedėju Londone, o po kiek laiko prisijungė prie „Laisvės radijo“ komandos Miunchene ir San Fransiske. Jis dirbo televizijos laidų vedėju, žurnalistu, taip pat vertėju. Pastarojoje srityje jo kvalifikacija nekėlė abejonių, todėl be vargo buvo priimtas ir į Tarptautinę vertėjų žodžiu asociaciją, ir į Nacionalinę vertėjų raštu ir žodžių akreditavimo instituciją. P. Patruševui teko vertėjauti per Rusijos ir Australijos lyderių Vladimiro Putino bei Johno Howardo susitikimą, taip pat per kitų aukšto rango valstybės pareigūnų ir oficialių asmenų posėdžius.
P. Patruševas ėjo vyriausiojo konsultanto pareigas Stellos ir Helenos Cornelius įkurtame Konfliktų sprendimo tinkle (Conflict Resolution Network, CRN). Šį tinklą galima pavadinti Sidnėjaus universiteto Taikos palaikymo ir konfliktologijos centro ištakomis. P. Patruševas tapo CRN centro Maskvoje įkūrimo iniciatoriumi ir pasirūpino, kad būtų išleista jo paties išversta CRN publikuota knyga „Everyone Can Win“ („Laimėti gali kiekvienas“).
Po to, kai pavyko ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, pirmą kartą toje šalyje P. Patruševas apsilankė 1990-aisiais, vadinasi, praėjus 28 metams po neįtikėtinai sėkmingo pabėgimo. Jis norėjo pasimatyti su artimaisiais ir, kaip priklausantis CRN, užmegzti kontaktų su tam tikromis Rusijos organizacijomis.
Likus kelioms dienoms iki jo atvykimo, Sovietų Sąjungoje panaikinta mirties bausmė, todėl, reikia manyti, buvo atšauktas ir 1962 metais P. Patruševui paskelbtas mirties nuosprendis. Nepaisant šito, kai nusileido Maskvos oro uoste, jis buvo sulaikytas. Ilgiau nei aštuonetą valandų P. Patruševui nebuvo leidžiama susisiekti nei su Australijos ambasados atstovais, nei su jį pasitikti atvykusiais asmenimis. Ilgai ne savo noru prabuvęs karštame viešbučio numeryje, P. Patruševas pagaliau buvo išleistas. Niekas nesiteikė ko nors paaiškinti. Jam išeinant viešbučio direktorius tepasakė: „Matote, perestroika iš tiesų vyksta.“
Iki pat mirties 2016 metais P. Patruševas su žmona ir sūnumi gyveno Džarvio Bėjuje, Australijos Naujojo Pietų Velso valstijoje.