„Kaip gyvena buvęs Elenkenis šiandien, nejau jis negrįžtamai nuėjo į praeitį?“ – klausiame aktoriaus, šiuo metu gyvenančio ir dirbančio Klaipėdoje.
- Kaip jumyse apsigyveno šis herojus, kieno pavyzdžiu sekėte?
Savo tėvo. Mažas stebėjau, kaip jis tai daro, o iš darželio prisiminiau, kaip Senelius vaidindavo profesionalūs aktoriai. Aš nemažai išeikvojau energijos, kad tapčiau kaip įmanoma tikresnis: ir per televiziją, ir renginiuose vaikams pasirodydavau su tikra savo barzda, su tikrais pasidabruotais plaukais. Retas senelis tuo galėdavo pasigirti. Mūvėjau ilgas baltas pirštines, avėjau senelio kojinėmis…
Tikrumo siekiau ne tik savo išvaizda – nuo rudens augindamas barzdą, rūpindamasis apranga, grimu, bet ir iš anksto persiimdavau Kalėdų Senelio dvasia, pats patikėdavau jo tikrumu. Ir išties vaikai džiaugsmingai pripažindavo, kad aš tikras. Net dukra Julija tuo ilgai tikėjo. Jie negalėdavo manęs paleisti, apsikabinę verkdavo, kai susiruošdavau išeiti, aš jiems buvau pats tikriausias Kalėdų Senelis, o vėliau – Elenkenis iš LNK televizijos.
Tas vaikų džiaugsmas ir palaikė daugybę metų, tai man buvo didžiausia dovana. Jaudino ir suaugusiųjų vertinimai. Prisimenu, ką parašė Rūta Oginskaitė apie mudviejų su Aidu Giniočiu pirmuosius žaidimus Kalėdų proga vaikų darželyje: tai esąs metų atradimas, įvykis... Visi eina į priekį, į ateitį, o aš mėgstu atsigręžti atgal. Į tuos laikus, kai Kalėdų Senelių dar nebuvo ant kiekvieno kampo, kai dovanos dar tilpdavo maišuose, kai buvo daugiau paslapties ir daugiau pačios šventės.
Dabar to neliko. Štai pernai viename renginyje eidamas per didelę salę, – tai buvo Pramogų arena, – pajutau, kad vaikai net koją man mėgina pakišti... Ir aš nuleidau rankas. Supratau, kad pirmąkart per 30 metų, aš nebūsiu Kalėdų Senelis.
- Ką šiandien veikia šaunusis Elenkenis?
Prieš ketvertą metų pradėjau leisti žinomų skaitovų, deklamuojančių poeziją, kompaktinių plokštelių kolekciją. Garsas apie jas pasklido greitai, ypač kai su šia kūryba supažindinau bibliotekas. Šiais metais jau keturis Advento antradienius daugelyje Lietuvos miestų bibliotekų skambėjo keturių pasirinktų diskų įrašai su mūsų aktorių balsais. Sėdėdami prie adventinės žvakės, klausydamiesi skaitomos poezijos, mąstėme apie kasdienybės trapumą. Ir kur mes visi lekiam? Visa tai man primena laiko banką. Jei norime, čia galime pasiskolinti laiko, bet už tai turime valandą pasiklausyti poezijos – taip grąžinsime laiko bankui procentus.
- Kaip jūsų šeima atsidūrė Klaipėdoje?
Žmona Nijolė pradėjo dirbti Klaipėdos muzikiniame teatre literatūrinės dalies vedėja. Dabar mes abu mokomės: aš pabaigiau magistrantūros studijas režisūros srityje, ji baigia studijuoti teatrologiją.
- Kokią vietą jūsų gyvenime šiandien užima televizija?
Nelabai jos noriu, pagaliau niekas nieko ypatingo nepasiūlo. Aš suprantu, kad tapau tarsi vienos šou laidos „Aukso puodas“ vedėju, jokios kitos laidos prie manęs nelimpa. Šiek tiek prie to įvaizdžio prisidėjo ir Elenkenis. Nors „Aukso puodo“ aš jau aštuonerius metus nevedu, mane dar atpažįsta gatvėje, šaukdami: „Skambutis! Aukso puodas!“ Atrodo, būtent toks likau žmonių atminty. Manau, didžiausia mano nuodėmė, kurią esu padaręs, tai gundymas pirkti loterijos bilietus ir lošti tą „Aukso puodą“.
- Ne politika?
Ne, aš į ją nuėjau, kad susidaryčiau savo nuomonę apie politiką. Ir susidariau – viskas orientuota ne į žmogų.
- Kas jums yra žingsnis į politiką – laimėjimas ar pralaimėjimas?
Tiesiog tam tikras gyvenimo tarpsnis. Žinoma, rezultatas – pralaimėjimas, ir didžiulis, bet kartu ir pasitikrinimas savęs bei kitų. Net artimi draugai vengė bendrauti, nesisveikino. Aš pamačiau negražią, nematomą politikos pusę. Niekas nejuda į priekį, nes yra paslaptingų susitarimų, pančių. Žmogaus nuomonė – nulis, egzistuoja tik partija, frakcija. Liūdniausia, kad nieko negali pakeisti, pagaliau gal net ne viską žinai, kas vyksta, galiausiai esi išduodamas.
Pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų. Rodos, Prezidentūra – pati aukščiausia institucija, į kurią kreipiasi žmonės, prašydami padėti išspręsti jų reikalus. Kiek prašymų, kiek skundų žmonės metų metus rašo, tačiau problemos nesprendžiamos. Ir man dėl to labiausiai gėda. Negalėjau žmonėms į akis žiūrėti. Paskui siūlė į Seimą eiti, sakė 9 iš 10 vietoje manęs eitų, bet aš pasakiau, kad būsiu tas dešimtasis, neisiu.
- Pirmajame televizijos kanale dar vedėte laidą apie džiazą, tik kažkodėl neilgai, kas atsitiko?
Dukra Julija šiek tiek džiazavo, štai tada ir pastebėjau, kad televizijose nėra džiazo, nors vyksta džiazo koncertai, festivaliai. Sukūrėme televizijos laidą, kuri gyvavo trejus metus. Deja, be Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, neatsirado, kas ją daugiau paremtų. Gaila, didieji festivaliai nematė prasmės prie jos prisidėti. Vėliau dar radijuje mėginome daryti tą patį. Grojome gerą džiazą, vykdavo džiazo savaitgaliai, buvo tikrai šaunu, mus rėmė privatūs rėmėjai, tik ir vėl neilgai.
Ką gi, gyvename kažkokiu projektiniu metu: parašai projektą prašydamas pinigų, gauni ne tiek, kiek planavai, tada gailiesi, kad praradai laiko rašydamas, bet atsiskaityti už tą minimumą vis tiek privalai, ir taip be galo.
- Kaip sekasi Julytei, ar pasiteisino jūsų indėlis į šį projektą – vaiko karjerą?
Mes tiesiog buvome drauge. Kartu ėjome į sceną, kartu laidą kūrėme. Apskritai turėčiau prisipažinti, jog lazda turi du galus. Akcentuodami vienus dalykus, pražiūrėjome kitus. Nenoriu smulkintis, bet mes turėjome problemų. Ugdėme savarankiškumą, mergaitė norėjo kuo anksčiau būti savarankiška. Deja, tuometinė jos branda neleido priimti teisingų sprendimų. Todėl buvo konfliktinių situacijų. Bet viskas praeity, jai 24-eri, ji dirba, baigia studijuoti džiazo dainavimą.
Žinoma, iš to nepragyvensi. Net džiazo festivaliai, vykstantys Lietuvoje, lietuvius ignoruoja, labiau mylėdami ir remdami užsieniečius. Julytė gyvena Vilniuje, mūsų dviejų kambarių bute. Ateina laikas, kai geriau gyventi atskirai, o susitikti visiems per šventes. Taigi mes surizikavome ir, pasiėmę paskolą, Klaipėdoje įsigijome vieno kambario butą. Prisišvartavom čia ir patenkinti, nes kiekgi žmogui reikia? Nedaug. Ypač kai išgirsti nuolat akcentuojant 10 Dievo įsakymų.
- Kartu su kolegomis sukūrėte Keistuolių teatrą, pradėjote vaidinti pasakas vaikams ir tapote mėgstamiausiu vaikų teatru.
Mes pradėjome 1989-aisiais, per Tris Karalius, kai visi ėjo į gatves (šiais metais švęsime Keistuolių teatro 20-metį). Ilona Balsytė, Aidas ir aš – trys keistuoliai bei režisierius Romas Vikšraitis pasakas perkėlėme iš ekrano į sceną. Ir tai buvo teatro pradžia. Mes vaidinome vaikams ir grauždavomės, kad neateina suaugusieji. Pamažu atradome Spaudos rūmų salę, kur prigijome.
Tik aš po dvejų metų išėjau į televiziją, – iš pradžių į Baltijos, vėliau – į LNK. Net ketverius metus važinėjau į Lapes „žaisti „Aukso puodo“. Bet televizija yra verslas, ir kai „Aukso puodas“ sugrįžo į Vilnių, vedėjais buvo kviečiami kiti. Elenkenis taip pat palengva nunyko. Tačiau gyvi kiti gana prasmingi darbai, tuo aš ir džiaugiuosi.