Paieška metalo detektoriais – vis labiau populiarėjantis hobis, neišvengiamai keliantis tam tikrų iššūkių paveldosaugininkams. Užėjus į bet kurią metalo detektorių grupę „Facebook“ galima išvysti aibes žemėje iškastų artefaktų nuotraukų – nuo antrojo pasaulinio karo šalmų iki Romos imperijos monetų. Dalis žmonių šiuos radinius pasilieka sau, kiti nelegaliai parduoda, tačiau yra ieškotojų, kurie šiuos radinius kartu su vertingomis koordinatėmis perduoda archeologams ir paveldosaugos specialistams, tokiu būdu padeda archeologams surasti iki šiol neatrastus kapinynus. Vienas tokių žmonių – Emilijus Petukauskas, vadovaujantis Metalo ieškiklių naudotojų klubui (MINK).
Šis klubas vienija apie 40 narių, per savo gyvavimo laikotarpį yra dalyvavęs iki 200 archeologinių žvalgymų, kurių metu talkino archeologams – nuo Kernavės piliakalnių iki Žalgirio mūšio vietos. Emilijus sako, kad kiekviename hobyje pasitaiko brakonierių, tačiau dėl jų neturėtų nukentėti žmonės, į šį hobį žiūrintys atsakingai. Brakonieriais jis vadina asmenis, neteisėtai ieškančius istorinių artefaktų piliakalniuose, kapinynuose ir kitose saugomose teritorijose, dažniausiai siekdami pasipelnyti – tai nusikaltimas, kurio šis klubas griežtai netoleruoja.
– Kaip vadinate šią veiklą?
– Tai mano pomėgis. Kas medžioja, kas žvejoja. Užkibau tiesiogiai su darbu susijusiame reikale. Kadangi esu miškininkas, reikėdavo susirasti geodezinius riboženklius, tam tikslui teko naudoti metalo detektorių. Pati pradžia buvo tokia, susidūriau su daiktu, kuris nežinai, kaip veikia, ką jis fiksuoja, ir kodėl jis fiksuoja. Kol rasdavau riboženklį, kasiau visus signalus, vieną kartą būdavo monetos, kitą kartą kažkas kito, ir užsikabinau.
– Kaip atrodo paieška?
– Pirmiausia, reikia būti civilizuotam ir gauti žemės savininko sutikimą toje vietoje vykdyti veiklą. Į mišką nelendu, daugiau einu į laukus. Gavęs leidimą, kai turi laiko, atvažiuoji į lauką. Užsidedi ausines, įsijungi aparatą ir atsijungi nuo visko. Kaip medžiotojas sėdi bokštelyje, taip ir čia – tyliai, ramiai vaikštai. Kartais užtenka ir pusvalandį, valandą pavaikščioti.
– Ką randate tokiuose laukuose?
– Radiniai įvairūs, nuo kamštelių iki monetų, sagų, buities rakandų. Nuo XX amžiaus pradžios, kai pradėti masiškai gaminti visokie daiktai, staklės, žemės padargai, radinių gerokai padaugėja. Pokaris – aliuminio amžius, vielos, kamšteliai, ypač jeigu dvaruose būdavo įrengtos kolūkio kontoros, tai ten būna masė šiukšlių. Iš tikrųjų pagal įstatymą tikslingai ieškoti kultūros vertę turinčių daiktų yra draudžiama, bet yra palikta išlyga, kad atsitiktinai radus, per numatytą laikotarpį reikia pristatyti į artimiausią Kultūros paveldo departamento skyrių.
Būna, randi kartais senesnių daiktų – ar monetą, ar sagės dalį, kaip priklauso, keliauji, kur nurodyta ir pristatai.
Įstatymai reglamentuoja, kad antikvaru yra pripažįstami visi daiktai, senesni kaip 50 metų. Tas laikotarpis nėra labai logiškas, nes jau tarybinių laikų monetos patenka į tą periodą, o atnešus saują tarybinių kapeikų į Kultūros paveldo departamentą, gali būti gražiai išprašytas, nes tai nėra aktualu. Jeigu randi kažką senesnio, archeologinio, tada be klausimų. Visi radiniai iki XIX amžiaus pradžios jau yra archeologiniai radiniai.
Visų tūtelių nenuneši, nes tai neaktualu. Iš kitos pusės, tūtelės gali suteikti daug informacijos apie pokario rezistencijos vietose. Esame Varėnos rajone, Pilkabalio kaime žvalgę bunkerio apylinkes, archeologai rinko tūteles ir pagal tai fiksavo, kur galėjo vykti susišaudymas, pagal išbarstytus šovinius sprendė, kur žuvo partizanas – saugumiečiai išmesdavo šovinius iš žuvusio partizano ginklo dėtuvės.
Sprogmenų, ačiū Dievui, nedažnai randame. Esu pats radęs tris granatas, kviečiau policiją. Praeitą savaitgalį Mantagališkio dvarvietės žvalgymo metu radom minosvaidžio minas, vėlgi, kvietėme policiją.
– Ką manote apie ieškotojus, kurie radinius pasilieka sau?
– Šiaip aš esu prieš tokius dalykus. Jeigu paleidžia į juodąją rinką pardavinėt, aš esu kategoriškai prieš. Jeigu žmogus tyliai pasilieka radinius, tikriausiai domisi tam tikra tema bei kaupia kolekciją, kuri, tikėkimės, su laiku pateks į muziejų.
Užtenka nueiti į Feisbuką, pažiūrėti su paieškomis metalo detektoriais susijusiose grupėse esančias temas. Matai, būna įdėti archeologiniai radiniai, ir klausiama – kas tai yra, kiek kainuoja? Dažniausiai žmogus net nežino, ką randa. Pas mus klube yra griežta taisyklė, kad jokių radinių nepardavinėjame. Už šios taisyklės pažeidimą šaliname iš klubo.
Turėjom atvejį, kai žmogus skambina klubo nariui, sako, vaikščiodamas miške radau porą sagių, norėčiau jas kažkaip priduoti specialistams, bet pats asmeniškai nenoriu. Susiorganizavom, nuvažiavom, apžiūrėjom, su archeologo pagalba papildomai tą vietą išžvalgėme, dar žmogus parodė neregistruotus pilkapius. Visą tą informaciją archeologas pasiėmė, ir perdavė ten, kur priklauso. Ta teritorija jau turėtų būti įtraukta į kultūros paveldo registrą.
Tai ne pirmas toks objektas, Alytaus rajone kolega taip pat pramogaudamas rado kapinyną, palaidojimai nuo II iki XVI amžiaus. Antras, ketvirtas šimtmetis, romėniški radiniai, bei vėlesnių laikmečių radiniai. Vieni palaidojimai griautiniai, kiti degintiniai. Dabar tas kapinynas yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų registrą.
Jeigu atėjai į ariamą lauką, vaikštai, randi vieną, antrą archeologinį radinį, jau kyla klausimų kodėl jie čia yra. Trečias radinys – viskas, susirenki daiktus ir eini iš ten su visa informacija į kultūros paveldą.
– Kokia yra klubo įkūrimo istorija?
– 2010 metais atsirado nauja įstatymo redakcija, kuri labai stipriai apribojo, įvedė reguliavimą metalo detektorių naudojimui. Tada buvo daug informacijos, kad jeigu žmogus su metalo detektoriumi ir kastuvu, skambinkite į policiją, kultūros paveldo departamentą. Mums trūko kantrybė, nuvykome į Kultūros paveldo departamentą Vilniuje, pakalbėjome, paprašėme, kad nutrauktų tą antireklaminę akciją, ir kad mes esam žmonės, kaip ir visi kiti, tai mūsų pomėgis, mes elgiamės pagal įstatymus. Kaip ir tarp medžiotojų ar žvejų yra brakonierių, taip ir metalo detektoristų tarpe yra tokių, kurie užsiima nelegalia veikla, tačiau dėl to neturi nukentėti visi.
Pati klubo pradžia, dar labai kreivai į mus žiūrėjo, kas mes čia tokie, ką mes čia veikiam, ir kam mums to reikia. Iš ankščiau yra susiformavusi nuostata, kad visi detektoristai ieško naudos – kažką ras, kažką parduos ir valstybei nepateks. Sakyčiau, yra biurokratinis požiūris. Bet dabar požiūris keičiasi, ateinam su radiniais, ir į mus žiūri teigiamai. Archeologinių radinių ieškom tik su archeologais, ten, kur galima tai daryt.
– Kaip padedate archeologams?
– Archeologai pakviečia mus žvalgyti archeologinių kasinėjimų teritoriją. Taip pat surenkame metalo šiukšles, kurios trukdo georadarui. Archeologai dažniausiai neturi pajėgumų valyti taip, kaip mes. Mes esame entuziastai, kurie mielai prisideda, galime didesnius plotus patikrinti. Jeigu būna nedidelė teritorija, atvažiuoja vienas, du žmonės patikrinti iškastas žemes. Tokiu principu krepšinio namų teritorijoje buvo rastas lobis. Archeologai darė prakasimą ir nepataikė pusmetriu, lobis liko. Klubo narys tikrino prakasimo sieneles, užfiksavo, kad yra metalinis objektas, jis prakrapštė žemes ir pasipylė monetos. Kaune, Laisvės alėjoje taip pat klubo narys padėjo surinkti visas monetas. Kai darė rekonstrukciją, užkabino su technika, dalį surinko, dalį kolegos surinko metalo detektoriaus pagalba. Šiai dienai skaičiuojame netoli 200 archeologinių žvalgymų per klubo gyvavimo laikotarpį.
Lenkijoje taip pat esame dalyvavę atliekant žvalgymus skirtingų mūšių vietose – Žalgirio, Legnicos, Ponieco mūšių vietose.
Prieš 3 savaites grįžom iš Lenkijos, netoli Legnicos dalyvavome Napoleono stovyklos teritorijos žvalgymuose.
Randam ir svarbesnių radinių su archeologais, bet mėgėjiškoje veikloje sunkiau būna. Kada eini su archeologais, su leidimais, į kultūros paveldo objektus, ten dažnai būna, kad radiniai nustebina.
– Ar saugomos teritorijos būna jau iškasinėtos juodųjų archeologų?
– Ačiū Dievui, nedaug, bet turėjome vieną atvejį, kai žmonės informavo Kultūros paveldo departamentą, kad kažkas su detektoriumi vaikšto piliakalnio teritorijoje. Kadangi yra klubas, pirmiausia paklausė mūsų, ar ne mes ten vaikštome. Atsakėme, kad mūsų klubo nariai nevaikšto po tokias teritorijas. Kontrolės tam nėra, prie kiekvieno kultūros paveldo objekto nepastatysi sargybinio. Jeigu žmogus vaikšto nesaugomoje teritorijoje nežinodamas, ką randa, bet pateikia paskui institucijoms tuos radinius – gauna įspėjimą, gali būti pabaramas.
Veiklą reglamentuojančių įstatymų, kalbant apie metalo detektorių naudojimą pramogai, nėra pas mus. Jeigu būtų sutvarkyta teisinė bazė ir būtų reglamentuota, kas yra archeologinis radinys, kas yra antikvaras, ką reikia pristatyt, kas gali būti pristatyta, bet nebūtinai paimta iš žmogaus, visi niuansai turėtų būti sutvarkyti. Anglija nuo seno turi tą tvarką, Danija, Olandija taip pat turi tokias tvarkas.
– Ką galite patarti žmogui, norinčiam užsiimti šiuo hobiu?
– Pirmiausia reikia pasižiūrėti, kur galima ieškoti, gauti žemės savininkų leidimus. Labai gerai patyrinėti nekilnojamojo kultūros paveldo registrą, ten yra raudonai sužymėti visi objektai. Yra vizualinės apsaugos zonos, apsauga nuo fizinio poveikio, tų teritorijų reikia vengti.
