Atminties spragos dažnai ją trikdo, sukelia nerimo ir netgi baimių, rašoma thesun.co.uk publikuojamoje istorijoje.
Kiekvieną rytą vyras Andrew kantriai pasakoja žmonai apie retą jos ligą ir primena Cathy pastarųjų penkerių metų įvykius. Per naktį ji visa tai pamiršta, o ryte viskas kartojasi.
Išskirtiniame interviu Cathy pasakoja savo istoriją.
----
Lėtai pramerkiau akis ir pamačiau šalia gulintį vyrą. Bežiūrint į barzdotą nepažįstamąjį, ėmė stipriau plakti širdis. Pajutęs mano paniką, jis irgi pabudo.
„Viskas gerai, tu mane pažįsti, – švelniai ištarė. – Aš – tavo vyras Andrew.“
Neturėjau supratimo, kas vyksta, bet faktas, kad guliu lovoje šalia jo, paskatino tikėti, kad jis sako teisybę.
Vis dar nieko nesuprantančią jis nuvedė mane laiptais žemyn. Virtuvėje buvo rašomoji lenta su daugybe informacijos ir kalendorius, kuriame surašyti vardai, pažymėtos svarbios datos ir mano dienotvarkės.
„Šiandien – pirmadienis, tau reikia pas gydytoją“, – perskaitė jis.
„Kas čia dedasi“, – paklausiau Andrew su nerimu balse.
„Tu neprisimeni, bet šiandien – 2016 m. kovo 30-a“, – atsakė jis.
Palengva sužinojau apie save kelis dalykus. Mano vardas – Catherine, man 44-eri metai, 15-a metų gyvenu su sutuoktiniu Andrew. Mes turime 13 m. sūnų Zacą ir 10 m. dvynes Charlotte ir Lily.
Aš atsiribojau nuo nemalonių prisiminimų, bet mano smegenys neskyrė gero nuo blogo, taigi ištrynė juos visus.
Kai atsigavau, nieko neatsiminiau. Dienos metu atsigamino įvairios prisiminimų nuotrupos, tačiau mano protas tebegyveno 2012-aisiais, kai Andrew dar nebuvo užsiauginęs barzdos. Aš gyvenau praeityje.
Andrew kantriai paaiškino, kad prieš metus payriau nervinį išsekimą ir mane paguldė į ligoninę. Smegenys nustojo kontroliuoti visą kairę kūno pusę, todėl negalėjau nė pajudėti.
Neurologas diagnozavo man funkcinį neurologinį sutrikimą. „Tai paveikė jūsų ilgalaikę atmintį“, – paaiškino jis.
Dažnai atminties praradimą sukelia fizinė trauma, o mano atveju to priežastis buvo emocinis išsekimas.
Atsiribojau nuo nemalonių prisiminimų, tik smegenys, negalėdamos atskirti gerų nuo sunkių, ištrynė viską. Buvau tarsi kietasis kompiuterio diskas su ištrinta informacija.
Pusantro mėnesio mokiausi, kaip elgtis su savo kūnu, paskui grįžau namo pas šeimą.
Tada prasidėjo dienos prisiminimų šalinimas – pabusdavau sutrikusi, nesiorientuodama, kas ir kaip. Laimė, kiekvieną rytą Andrew man viską primindavo.
Visą dieną iš naujo mokydavausi praėjusių ketverių metų įvykius, paskui ateidavo laikas miegoti. Kitą rytą viskas prasidėdavo iš naujo.
Jaučiausi taip, lyg nuo 2012 m. nebuvo gimtadienių, šeimos švenčių, sukakčių, mirčių ir atostogų.
Mano vaikai buvo vyresni ketveriais metais, lankė nebe pradinę, o vidurinę mokyklą, dabar turėjome du šunis.
Kai pabusdavau šalia Andrew, menkiausia smulkmena galėjo sukelti man panikos priepuolį. „Brangioji, neišsigąsk – dabar aš su barzda, – sakydavo jis man. – O mūsų vaikai vyresni, nei tu prisimeni.“
Prireikdavo kelių valandų, kol suvokdavau, kas vyksta.
Charlotte ir Lily pagelbėdavo man rytais, pačios susiruošdavo pietų lauknešėlį į mokyklą, kalbėdavosi su manim. „Nieko tokio, mama, žinome, kad tu neprisimeni“, – sakydavo, kai man imdavo kilti pyktis.
Skaitydama savo išsamius dienoraščius, mokiausi įvairiausių dalykų apie savo naują, bauginantį pasaulį.
Disasociatyvinė amnezija
Disasociatyviniais sutrikimais smegenys tvarkosi su pernelyg dideliu stresu. Tokius sutrikimus dažnai sukelia traumuojanti patirtis.
Dėl disasociatyvinės amnezijos žmogus vienokį ar kitokį laikotarpį nepamena savęs arba praėjusio gyvenimo įvykių.
Atminties spragos kur kas didesnės nei įprastas užmaršumas, tai nėra ligos padarinys. Atminties praradimas gali trukti kelias minutes, kelias valandas ar net kelias dienas. Retesniais atvejais, jis trunka kelis mėnesius ar kelerius metus.
Kasdien tenka iš naujo sužinoti, kad man – disasociatyvinė amnezija, kuri yra neurologinis sutrikimas.
„Perskaityk pastabas telefone“, – tarsteli Andrew. Randu įvairių priminimų, kuriuos pasirašiau prieš kelias ir prie kelias savaites: dabar vaikštai pas psichologą, tavo vyras pakeitė darbą, tėvai nusipirko namą, o draugai susilaukė kūdikio.
Vartau šeimos nuotraukų albumus, stengiuosi prisiminti įvairius dalykus. Atrodo, tarsi vartyčiau kito žmogaus nuotraukų albumą.
Žiūriu į nuotraukas iš 2013 m. kelionės su Andrew ir vaikais į Disneilendą, tačiau ničnieko neprisimenu, mano nuotrauką kuo puikiausiai galėjo įkelti „photoshop“ programa.
„Kaip galiu ničnieko neprisimini“, – vis klausiu savęs. Nepamenu net tos dienos, kai ligoninėje lankėsi Danijos princesė Mary ir princas Frederikas. Žiūrint į mano besišypsantį veidą nė už ką nepagalvotum, kad man kažkas negerai. Tačiau iš tiesų absoliučiai, visiškai nieko neprisimenu.
Žiūrinėju senas nuotraukas, skaitau pokalbius feisbuke, desperatiškai stengiuosi atgaivinti savo atmintį.
Esu visiškai priklausoma nuo vyro, nuo vaikų ir nuo draugų – jie turi patvirtinti, kad tie įvykiai tikrai buvo.
2017 m. pajutau pagerėjimą. Niekada neprisiminsiu visų praeities įvykių, tiesiog susitaikiau su tuo ir išmokau su tuo gyventi.
Mano artimieji žino – jei kalba apie kažkokius dalykus, nutikusius tarp 2012 ir 2017 m., man tai nekelia jokių asociacijų. „Nieko tokio, mama“, – sako jie man, kai ką nors pamirštu.
Kas yra funkcinis neurologinis sutrikimas
Funkcinis neurologinis sutrikimas – liga, kai sutrinka nervų sistemos funkcionavimas, signalų tarp smegenų ir kūno perdavimas ir priėmimas. Pacientai nebegali valdyti savo kūno. Simptomai būna įvairūs – žmogus negali judėti, praranda atmintį, sutrinka kalba, būna priepuolių ir pan.
Funkcinį neurologinį sutrikimą sukelia patirtos traumos, jo padariniai ir simptomai būna įvairūs. Apie trečdalis žmonių su šiuo sutrikimu negali dirbti, sutrikimo simptomai dažnai kelia žmonėms didžiulį stresą.
Vis dar vaikštau pas psichologą, gydytoja man padėjo geriau suvokti funkcinį neurologinį sutrikimą.
Dabar pabudusi kartais sutrinku, kai pamatau šalia Andrew, bet jau nebejaučiu tokios stiprios panikos, kaip anksčiau. Stengiuosi kurti naujus prisiminimus su savo gražia šeima.
Gyvenimas su tokia nematoma liga kaip mano gali būti labai vienišas ir bauginantis. Žmonėms atrodo – jei išoriškai nesimato jokių ligos požymių, tai – ne liga. Iš tiesų tai liga, ne mažiau reali, nei lūžusi ranka. Norėčiau, kad ir kiti, sergantieji psichikos ligomis, žinotų – jų skausmas yra tikras.