Susilaukus penkto vaiko – neteko vyro
„Esu kilusi iš kito krašto, bet susipažinau su vyru ir su juo persikėlėme gyventi arčiau jo tėvų. Iš pradžių nuomojomės butą mieste. Čia gimė du vaikai – vyriausieji berniukai. Pasidarė ankšta. Pagal skelbimą susiradom sodybą kaime. Ten susilaukėme dar dviejų vaikų – dukters ir jauniausiojo sūnaus. Vėl vietos pasidarė maža. Vyras atsistojo į eilę socialiniam būstui. Persikraustėme atgal į miestą. Čia antrasis sūnus pradėjo lankyti pirmąją klasę. Čia gimė jauniausioji dukra“, – šeimos istoriją dėlioja Virginija.
Tik įsikūrus naujuose namuose, nepraėjus nei metams nuo dukters gimimo, šeimą aplankė nelaimė: „Vyras vis pasiskųsdavo, kad jam nugarą skauda. Ir aš, ir jo mama, tėvas ir jo viršininkas su bendradarbiais sakėm: „Nueik pas daktarus, pasitikrink.“ Jis vis numodavo ranka: „Ai, praeis!“. Išgeria vaistų, susileidžia nuskausminamųjų – kaip ir vyrai, nesirūpina savimi“, – pasakoja moteris.
Vieną dieną ji paprašė vyro su jaunėle dukterimi pabūti, kol pati vyresnį į darželį nuves. „Lai lieka namuose“, – pasiūlė jis. „Nugarą skauda, gal šiandien neisiu į darbą“.
„Atsigėrė kavos, atsistojo nuo stalo, pradėjo eiti, bet matau, kad jo kojos nelaiko. Susmuko. Raginau keltis, bent iki lovos nueiti. Tepasakė, kad pagulės kiek ant grindų, atsikels ir nueis. Kiek pagulėjo ir aš nespėjau net sureaguoti. Mirė“, – vyro netekties momentą prisimena Virginija. Vėliau paaiškėjo, jog mirties priežastis – uždelstas plaučių uždegimas.
Dėl vaikų susiėmė ir įveikė priklausomybę
„Vyrui mirus, visko buvo – ir gero, ir blogo. Iš karto po jo mirties – gal daugiau blogo. Kai mažoji bent kiek paaugo, nebeatlaikiau – pradėjau alkoholį vartoti. Depresija, nuovargis, stresas padarė savo“, – prisipažįsta Virginija. – „Bet sulaukiau pagalbos. Socialinės darbuotojos pradėjo mane labiau stebėti, prižiūrėti. Prašė manęs – sakė: „Tvarkykis gyvenimą, nes kitaip nieko nebus.“
Pagalvojau, kad reikia – dėl savęs ir dėl vaikų. Užsikodavau. Susitvarkiau. Va, jau kiek negeriu – ketverius metus“, – sako moteris.
Susitvarkiusi, Virginija jau ne vienerius metus dirba vietinėje bendrovėje – vasarą skina braškes, žiemą dirba su šaldytomis uogomis. Nors keltis kiekvieną rytą tenka ketvirtą, o darbą pradėti penktą – nesiskundžia: „Kolektyvas geras. Pripratau. Grįžus po darbo, dar pasnaudžiu, pamiegu, jei vaikų nėra namie ir nereikia skubėti jiems ruošti valgį“, – sako Virginija. Ruošti valgį jai ne tik patinka, bet ir turi tam reikalingų žinių – po mokyklos Virginija įgijo kulinarijos profesiją, nors pagal ją taip niekada ir nedirbo.
Atitarnavęs kariuomenėje, ten pat, kur mama, įsidarbino ir vyresnysis Virginijos sūnus. Vieną vasarą „braškyne“, kaip darbovietę vadina Virginija, dirbo ir vyresnioji Virginijos dukra, bet jai buvo per sunku. Šią vasarą mergina įsidarbino prekyboje. Apie dukrą moteris kalba su pasididžiavimu. Dar mokydamasi mokykloje, mergina lankė žolės rutulį – jos iškovotais medaliais nukabinta visa mamos ir dukterų bendro kambario siena. Baigusi mokyklą, mergina įstojo mokytis Vilniuje – šiemet baigė pirmą dietetikos kursą.
Dukros svajoja apie atskirus kambarius
Studijuodama 20-metė mergina kiekvieną savaitgalį grįžta į namus, nors čia vietos visiems – Virginijai ir penkiems jos vaikams – maža. Trims sūnums užleidusi du kambarius, moteris su dviem dukterimis glaudžiasi viename. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“, kurios globojamą vaikų dienos centrą periodiškai lankė vyresnieji šeimos vaikai, ilgamečiai rėmėjai nusprendė padėti – įrengti du atskirus kambarius Virginijos dukterims.
„Kai nuvykome susipažinti, pamatėme tvarkingą kiemą, tvarkingą namą, tvarkingą šeimą. Žinojome, kad mergaitės, kurių viena – jau suaugusi, gyvena viename kambaryje su mama. Kai sužinojome, kad mergaitės domisi sportu – noras padėti dar labiau sustiprėjo“, – atsiųstame pranešime spaudai dalijasi Raimundas Tursa, „Arimex“ pardavimų vadovas. „Nusprendėme, kad iki tol nenaudotas priestato erdves galima perdaryti į du papildomus kambarius seserims. Pirmiausia, išgriovėme ten buvusias pertvaras, viską išardėme, įvedėme elektrą ir šildymą. Toliau įrengsime kambarių pertvaras, dengsime sienas ir dėsime grindis. Iki rudenį atvėstant orams, planuojame baigti darbus“, – sako R. Tursa.
Merginos taip pat nekantrauja, kada galės palikti bendrą kambarį ir persikelti į joms skirtus atskirus. „Dukros patenkintos, džiaugiasi. Kai pradėjo remontuoti kambarius – nekantravo ir planavo, kuris kambarys kuriai“, – dalinasi Virginija. Tuo tarpu pati moteris daugiau jokių svajonių neturi. Tik kelis kartus perklausus prisipažįsta, jog nėra buvusi prie jūros: „Reikės, galvoju, kažkada iki jūros nuvažiuoti. Paplanuoti, kad vyresnysis sūnus paimtų, paprašyti, kad nuvežtų mamą.“
