Tuo metu kaimuose, mažuose miesteliuose ėmė populiarėti lietuviški vakarai. Juos dažniausiai rengdavo vasaros atostogų sugrįžę Rusijos ir Lenkijos aukštųjų mokyklų studentai, įtraukdami vietinius muzikos bei teatro mėgėjus. Trūkstant patalpų, tie renginiai vykdavo ištuštėjusiuose, žalumynais papuoštuose klojimuose. Kompozitorius Stasys Šimkus tą dešimties metų laikotarpį iki Pirmojo pasaulinio karo neatsitiktinai pavadino klojimo vakarų „gadyne“. Be chorų tada neapsieidavo nė vienas meninis sambūris, dainų buvo labiausiai laukiama. Rytų Lietuvoje į lietuviškus vakarus suvažiuodavo net po kelis chorus, jie tarp savęs rungtyniaudavo, kuris padainuos daugiau dainų. „Tai buvo lyg Dainų švenčių prototipas“, – rašė Vytautas Maknys.
Lietuviški vakarai vyko įvairiose Lietuvos vietovėse – Jurbarke, Merkinėje, Simne, Rokiškyje, Panemunėlyje, Šiauliuose, Biržuose, Zarasų apylinkėse, kur veikė sumanūs chorvedžiai – Stasys Šimkus, Albinas Iešmanta, Juozas Neimontas, Pijus Adomavičius ir kiti. Rašytojas Balys Sruoga šiuos renginius praminė „juodžemiškumo ir universitetiškumo fuzija“. Mat juose susiliejo ir vienas kitą papildė du skirtingi klodai – mažaraščių valstiečių luomas ir bręstanti inteligentija. Bendra kūryba trynė ribas tarp kilmės, išsilavinimo, pažiūrų... Marijampolės inteligentija sumanė 1914 m. rugpjūčio 15 ir 16 d. surengti Liaudies dainos šventę, dalyvaujant penkiems Suvalkų gubernijos chorams. Kiekvienas turėjo neviršyti 32 narių, nes rengėjai, pasiryžę apmokėti dalyvių kelionės išlaidas, būtų pritrūkę lėšų, taigi choristų skaičių teko apriboti. Šventę planuota daryti dviejų dalių: iki pietų organizuoti chorų konkursus pagal iš anksto nustatytą visiems vienodą programą, o vakarais rengti populiariosios muzikos koncertus. Deja, planus sugriovė prasidėjęs karas.