Po patirtos tragedijos kalėdaičio laužymas šeimoje tapo prietaru: brolis Astijus paaiškino tikrąją tradicijos reikšmę

1997 metų Kūčios. Dvi šeimos susėda vakarienės, laužia kalėdaitį. 20-metį ką tik atšventusiam pusbroliui tarp pirštų lieka vos trupinėlis. „Va kiek mažai man liko gyventi“, – netikėtai ištaria jis, o lygiai po mėnesio, sausio 24-ąją, žūsta autoavarijoje. Ta tarsi lemtingai nuskambėjusi frazė taip įsirėžė artimųjų atmintim, kad pakreipė Kūčių tradicijos ašį: daugiau kalėdaičio nebesidalijome – kiekvienas suvalgydavome po saviškį.

Prie laužymo tradicijos vėl grįžau per Kūčias sutuoktinio šeimoje. Čia pirmoji savo kalėdaičiu su visais namiškiais eilės tvarka pagal amžių nuo vyriausio iki mažiausio dalijasi šeimos patriarchė. Jai – 93-eji. Šioje šeimoje niekada niekas nekreipė dėmesio, kiek kam teko. Užtat kasmet lyg iš naujo nusistebima, kad tie, kurie kažkada nekantraudavo eilės gale, dabar atsidūrė pirmose kalėdaičių dalintojų gretose. Paskutinieji – jau jų pačių vaikai.

Kalėdaičių laužymas – dar LDK laikus menanti unikali tradicija, iki šių dienų išlikusi tik Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Vakarų Baltarusijoje. Retas lietuvis įsivaizduoja Kūčių vakarienę be šio simbolio, tačiau ar žinome kalėdaičio ir jo laužymo ritualo reikšmę? Kaip tai atlikti teisingai? Ką daryti su nesuvalgytais kalėdaičiais? Kodėl nereikia jų palikti vėlėms? Pagaliau, kas yra tikėjimas, o kas – tik jam trukdantys prietarai?