Pompastišką Dubajų lietuvė iškeitė į Amsterdamą, kur sukūrė unikalų projektą

Vilniaus Universitete baigus politologijos studijas, Marią Cavali likimas nubloškė net į Dubajų, kur ji dirbo stiuardese bei pardavimų vadybininke. Tačiau prabanga tviskantis miestas merginai nesuteikė džiaugsmo, o tik paskatino drąsiai imtis to, kas miela širdžiai - fotografijos. Tad ji pasuko į Amsterdamą, kur dabar pristato unikalų pasaulyje fotografijos projektą apie žmogaus identitetą.

„Heterochromia - Children of Hags“ („Heterochromia - Laumių vaikai“) projektas prasidėjo prieš beveik dvejus metus, norėjau dalyvauti konkurse apie identitetą, kuriame tikėjausi pristatyti darbus, kuriuose skirtingais kampais būtų vaizduojamas modelis skirtingų spalvų akimis. Mano idėja buvo parodyti, kad mes galime turėti daug identitetų, todėl šis kūrybinis sprendimas atrodė geriausiais. Kai pradėjau ieškoti modelio skirtingų spalvų akimis, supratau, kad užduotis nėra lengva ir pasidalinusi savo paieška Feisbuko tinkle, netikėtai daugiausia žmonių skirtingų spalvų akimis suradau Lietuvoje. Taip prasidėjo mano fotografijų serija, kuri pamažu virsta pirmu fotografijos albumu heterochromijos tema. Šiuo metu ieškau leidėjo ir ruošiuosi parodai, kuri su knygos pristatymu tikriausiai įvyks Niujorke“,- džiugesio neslepia Maria.

Maria Cavali

- Kokie keliai jus nuvedė iki fotografijos?

- Politologija niekada nebuvo mano pašaukimas, bet tikriausiai, kaip ir daugelis žmonių Lietuvoje, bent jau mano kartos, rinkausi specialybę, pagal kurią būtų paprasta susirasti „gerą“ darbą. Fotografiją įsimylėjau nuo šešiolikos metų, tačiau realiai drįsau tuo užsiimti Amsterdame prieš beveik ketverius metus.

- Jums teko paragauti įvairios duonos, o kaip sugalvojote padirbėti stiuardese?

- Stiuardese pradėjau dirbti studijuodama dvejose institucijose (Politologija ir fotografija). Patiko keliauti, mokėjau kalbas ir reikėjo mokėti už mokslą. VU Politologijos studijos labai skyrėsi nuo Fotografijos studijų dizaino kolegijoje, apsigyniau abu diplomus, daug pamačiau, tačiau tai nebuvo lengviausias gyvenimo etapas, o išties tirštas ir visko pilnas.

Sesijos metu man reikėdavo išsilaikyti apie devynis egzaminus, kartais į paskaitas eidavau tiesiai po ankstaus rytinio skrydžio. Pamenu, važiuoju taksi, išsisegu avialinijų ženklelį, nusirišu skarelę, laiku ateinu į pirmą aštuntos valandos paskaitą jau papusryčiavusi Kopenhagos oro uoste (skrydis trukdavo apie keturiasdešimt minučių), žiūriu į žiovaujančius kursiokus ir galvoju: „kokia esu laiminga, kad per tą patį laiko tarpą galiu patirti neapsakomai daugiau“.

- Kaip atsidūrėte Dubajuje?

- Apsigynusi diplomus norėjau išvažiuoti padirbėt „kažkur, kur šilta ir ramu“ todėl pradėjau ieškoti darbo pietų Prancūzijoje (esu dirbusi „Aupair“ Nicoje, todėl vieta atrodė tobula mano situacijai).

Nicoje neturėjau daug draugų, tame etape labai norėjau kažką įrodyti sau ar kitiems, todėl atsidaviau vien tiktai darbui ir būtent todėl, kad gerai dirbau, mane išsiuntė stažuotis į mūsų pagrindinę NASEBA kompanijos būstinę Dubajuje.

- Kokius įspūdžius paliko Dubajus?

- Dubajus yra pompastiškai tuščias, švarus, kas kartu traukia, bet kartu ir kažko trūksta. Nuostabu, kad miestas toks jaunas, jog visada gali būti pirmas pradedant kažką, kas pasaulyje jau sėkmingai veikia. Tačiau visoje toje prabangoje neradau sielos ir pirmą kartą jaučiausi toli toli nuo visko, kas man pažįstama ir tikra, kartu kasdien jaučiau, kad darau ne tai, ką turiu daryti. Labai aiškiau supratau, kad noriu fotografuoti.

- Kodėl Dubajų iškeitėte į Amsterdamą?

- Amsterdame gyvenau atlikdama VU universiteto praktiką ir jis mane sužavėjo tuo, kad sutikau daugybę žmonių, kurie gyvenime daro tai, ką iš tiesų mėgsta ir nori daryti. Net ir pas mus neigiamą atspalvį turintis žodis „menininkas“ Amsterdame atgyja naujomis spalvomis, nes olandai yra be galo verslūs žmonės, o tie, kurie gyvena iš savo kūrybos, nėra vadinami „menininkais“ - jie yra tiesiog parduodantys kūrybines paslaugas verslininkai.

********************************

Unikalus Marios Cavali projektas buvo nominuotas ir publikuotas „Aesthetica Art Prize“ kasmetiniame leidinyje ir sulaukia vis daugiau tarptautinio susidomėjimo. Pagrindinis šio projekto akcentas yra fotografijų knyga. Šalia darbų fotografijos knygai menininkė dirba prie heterochromijos serijos, kuri bus skirta galerijoms. Šioje serijoje bus eksponuojami tik septyni darbai, kuriuose žmonės skirtingų spalvų akimis yra vaizduojami kaip modernūs Dievai. Fotografija „Dorien“ pateko į "Le Dame" galerijos Londone parodą.