Šešerius metus gyvenau su ranka, kurios motorika nuo alkūnės iki pirštų galiukų visiškai nefunkcionavo – šią ranką susižalojau su motoroleriu „Vespa“ patekusi į avariją. Įsivaizduokite vieną iš tų pripučiamų dinozaurų kostiumų: jį dėvintis žmogus žino, kad turi uodegą, bet vis tiek nuverčia gėrimus ir užkliudo žmones. Kai ką nors žinote, bet visiškai negalite to kontroliuoti, ateina laikas taikyti Marie Kondo metodiką. Neturėjau jokių garantijų, kad amputavus paralyžiuotą ranką, gyvenimas bus patogesnis, bet jutau, kad atėjo metas atsisveikinti su ranka, kuri neteikė jokio džiaugsmo.
Kairė ranka man buvo amputuota 2021 metų gruodį, ir iš jos man liko vos 18 cm žasto, tačiau ši likusi dalis man tarnauja daug geriau, nei pilno ilgio versija. Praėjus maždaug dviem mėnesiams po operacijos, jau naudojau ją daiktams laikyti – to niekada negalėjau daryti su paralyžiuota ranka. Ką tik reikia, įkišu į pažastį ir prispaudžiu savo mažąja galūne. Man tai yra toks pat natūralus judesys, tarsi naudočiau normalią ranką, kai ji dar buvo sveika. Dėl higienos nepergyvenkite – beveik visuomet naudoju dezodorantą.
Jau buvau pamiršusi, kaip naudinga turėti dvi „rankas“ daiktams suimti. Iki operacijos mano paralyžiuotos rankos svoris trukdydavo patikimai paimti daiktus viršutine jos dalimi, todėl pirmiausia kliaudavausi dešine ranka. Po amputacijos kairės rankos liko nedaug, bet ji pakankamai stipri – ir pakankamai ilga, kad pasiekčiau savo pakaušį. Tai reiškia, kad galiu pati susirišti plaukus, neprašydama kitų žmonių pagalbos.
Perėjimas nuo nematomos prie regimos negalios išsklaidė daug įtampos, susijusios su pagalbos poreikiu. Anksčiau bijodavau prašyti kieno nors pagalbos, nes, nors mano kairė ranka ir nefunkcionavo, ji atrodė visiškai normali. Turėdama abi vienodo ilgio ir apgaulingai normaliai atrodančias rankas, visuomet turėdavau aiškintis, kodėl man reikia pagalbos, ypač jei tai būdavo toks nesudėtingas veiksmas kaip lifto mygtuko paspaudimas, kai mano vienintelė (funkcionuojanti) ranka būdavo užimta. Neseniai įstrigau viešajame tualete, negalėdama užsisegti šoninio sijono užtrauktuko. Nė kiek nesigėdydama ir nesiaiškindama paprašiau šalia manęs rankas plovusios moters padėti. Jokios vidinės krizės neįvyko, išėjau susitvarkiusi ir nešviečiant mano kelnaitėms su „Mažuoju poniu“.
Po amputacijos išaugo mano pasitikėjimas savimi. Vos tik pabudau po operacijos, nusiunčiau draugei žinutę ir išklojau tiesą: „Ar gerai atrodau su viena ranka?“ Kai ligoninės lovoje pradėjau šokti, apsirengusi padidintus Lady Gagos marškinėlius ir mūvėdama tik vieną kojinę, mano mama sunerimo, kad tokį keistą elgesį galėjo lemti vaistai nuo skausmo. Tačiau net tada, kai lioviausi vartoti stiprius vaistus, mano požiūris į save nepasikeitė. Žvelgiu į veidrodį ir man patinka tai, ką matau – vėl atrodau sau pažįstama. O gražiausia sau būnu tuomet, kai atrodau ir jaučiuosi panaši į save.
Žvelgiant iš estetinės pusės, visai nesvarbu, kiek turiu rankų. Man svarbiausia buvo žinoti, ką man gali atnešti negalia. Neįgalumas atima kūno autonomiją. Tačiau dabar turėjau kažką, kas leido man rinktis, kaip noriu kovoti savo kovą. Iki šiol dar nė karto nebandžiau slėpti, kad neturiu visos rankos.
Priešingai, visą vasarą nešiojau palaidines be rankovių, didžiuodamasi, kokia gyvybinga dabar yra ši maža rankytė. Esu italė, kuri pagaliau galėjo kalbėti „abiem“ rankomis. Kai būnu išėjusi su draugais ir laikau gėrimo taurę, galiu neatsilikti nuo pokalbio ir leisti savo asmenybei reikštis visu pajėgumu. Aplinkiniams tikriausiai atrodo, jog mojuoju vėliavėle lenktyniniam automobiliui, kai mano trumpa rankutė juda aukštyn ir žemyn.
Tikėjausi sulaukti naujų – ir daug daugiau – žvilgsnių, nei tuomet, kai gyvenau su dviem normalaus ilgio rankomis, bet pasiryžau priimti šiuos žvilgsnius ir žvairavimus. Iš esmės „vieną ranką“ turėjau jau septynis pastaruosius metus, bet net šešerius metus iki amputacijos slėpiau savo tikrąjį „aš“. Dabar to jau nebedarau.
Pirmas kartas, kai kažkas garsiai atkreipė dėmesį į mano išvaizdą, įvyko „Target“ parduotuvėje, netrukus po operacijos. Viena pro mane ėjusi mergaitė savo mamai sušnabždėjo, kad jai manęs gaila, nes aš neturiu rankos. Norėjau, kad ji suprastų, jog konkrečiai mano atveju dėl to nereikia gailėtis, todėl apsisukau, grįžau prie jos ir ramiai paaiškinau, kad dėl to nereikia jaustis blogai.
„Dabar jaučiuosi laimingesnė, – pasakiau jai. – Kai turėjau dvi rankas, jaučiausi įkalinta tos rankos, kuri buvo sužeista ir nefunkcionavo. Dabar man tos rankos netrūksta. Turiu vieną ranką, ir tai man suteikia kur kas daugiau“. Pabandžiusi išdėstyti esmę keturiais glaustais sakiniais, pasijutau labai pozityviai. Vis dėlto jos mama apipylė mane atsiprašymais ir pasistengė kuo greičiau dingti – beje, labai iškalbingai – už siaubo knygų lentynos. Na ką gi, aš pabandžiau.
Nors negaliu kontroliuoti, kaip mane mato kiti, man svarbiausia, kaip aš pati matau save. Nėra taip, kad man „trūktų“ rankos ar kad aš būčiau ją „praradusi“. Ji buvo pašalinta strategiškai, kad galėčiau geriau funkcionuoti. Dabar, gulint lovoje, man nereikia kaskart verčiantis paskui save perkelti ir negyvą ranką. Ryte atsikėlus ir bandant apsirengti, man nereikia dešine ranka sukišti į rankovę nejudančią kairę. Tada atsisėdu išgerti kavos ir mažąja ranka atsiremiu į stalą. Žinau, kad močiutė manimi didžiuotųsi, nes ji mėgdavo priminti: „Jokių alkūnių ant stalo!“. Man patinka šmaikščios spragos.
Tai buvo pokyčiai, kurių tikėjausi, bet taip pat žinojau, kad bus ir netikėtų pasekmių. Tarp satyriškai nenumatytų privalumų buvo dvigubai mažesnis mokestis už skaitymą iš delno linijų. Taip pat sutaupau daug vietos pirštinėmis. Prie baseino niekas nevagia mano džemperių, nes daugumai jų nukerpu kairiąją rankovę. Ir atlikdama namų ruošos darbus, nuolat naudoju savo mažąją ranką vietoje atramos. Nerekomenduočiau bandyti to namuose, bet praėjusią savaitę ja prilaikiau mangą, kol lupau jo žievę. Sugadinau marškinėlių rankovę, bet tai palyginus nedidelė kaina už tai, kad pagaliau vėl galiu būti savarankiška.
Praėjus vieneriems metams po operacijos, galiu drąsiai pasakyti, kad jei turėčiau galimybę atsukti laiką atgal, vėl nuspręsčiau ranką amputuoti – elgčiausi lygiai taip pat, kaip ir pasielgiau.