Tokia neįprasta ir net juvelyrine kūryba XVI amžiuje užsiėmė austrų vienuoliai Tirolio Alpėse. Jie rinkdavo voratinklius visur, kur tik jų rasdavo – trobose, rūmuose ar tiesiog gamtoje. Apvalyti voratinkliai būdavo ištempiami ant kartoninio paviršiaus ir klojami tol, kol susidarydavo plonas „drobės“ sluoksnis.
Tuomet gležnas paviršius būdavo padengiamas skiesto pieno mišiniu, kuris sutvirtindavo darbinį paviršių. Po tokio apdorojimo voratinklių drobė būdavo paruošta darbui, tačiau bet koks neatsargus ar per stiprus judesys galėjo suplėšyti voratinklio audinį, kuris ir toliau likdavo gana trapus.
Tokios miniatiūros būdavo tapomos ar piešiamos įvairiai – vienos iš jų yra pieštos akvarele, antros – kiniškais teptukais, trečios būdavo kuriamos graviūrų technika. Tokie paveikslai pasižymėdavo tuo, jog dalis pagrindo likdavo neuždažyta ir jis virsdavo permatomu fonu. Žmonių plaukai ir akys būdavo tapomi labai švelniais ir lengvais potėpiais, o daugumai likusių elementų, atvirkščiai, buvo naudojamas storas dažų sluoksnis.
Nepaisant to, kas būdavo pavaizduota paveikslėlyje, jo kampe dailininkas nupiešdavo miniatiūrinį voriuką, kuris tapdavo savotišku ženklu, jog šis paveikslas buvo „nuaustas“ iš voratinklių.
Iki mūsų dienų išliko keletas įspūdingų miniatiūrų, nupieštų teptuku, naudojant kinišką rašalą. Jos tokios subtilios ir gležnos, jog neįmanoma patikėti, kad tai buvo padaryta ne plunksna, o teptuku. Plunksna galėjo sudraskyti ploną voratinklių audeklą.
Paveikslai ant voratinklių pagrindo stebina savo skaidrumu. Tik įsivaizduokite: jei pažvelgsite į paveikslą prieš šviesą, grožėtis kūriniu galėsite iš abiejų pusių. Būtent dėl šios priežasties patys dailininkai tokias miniatiūras klodavo tarp dviejų stiklų ir įdėdavo į dailius rėmelius. Neretai tokie permatomi paveikslai būdavo kabinami ant langų, kad išryškėtų jų skaidrumas.
Vidutinis tokių kūrinių dydis prilygdavo šiuolaikiniam atvirukui, o mažiausias paveiksliukas buvo vos 10 cm aukščio ir 7 cm pločio. Kas paskatino vienuolius kurti tokį neįprastą ir neįtikėtinai gležną meną, neaišku. Gali būti, kad darbu su tokiomis medžiagomis jie ugdydavo savyje tokius bruožus kaip stropumas ir judesių tikslumas...