Kad ir kaip vargingai gyveno žemesnioji klasė karalienės Viktorijos laikais, jie visuomet rasdavo pensą-kitą pasilinksminimams. Turtingieji, žinoma, galėjo sau leisti kur kas daugiau pramogų.
Pub’ai, Penny Gaffs ir miuzikholai. Jums pakaktų vieno penso, kad smagiai praleistumėte vakarą, iškeisdami savo niūraus, vargano kambario sienas, tankiai apgyvendintame lindynių kvartale, į karalienės Viktorijos laikų pub’ą. Vienas pensas ir jūs linksminatės troškiame, tabako dūmuose skendinčiame pub’e. Čia savo paprastas meilės dainas gergždžiančiu balsu atliekantis dainininkas net nekreipia dėmesio, kad jo dainavimą lydi šūksniai, reikalaujantys „dar džino“!
Ką kalbėti apie vakarą Penny Gaff’e? Jau pats pavadinimas byloja apie kainą. Tais laikais Penny Gaff’ai buvo savotiškas teatras, aptarnaujantis žemesniuosius visuomenės sluoksnius, skirtas „purvinosioms liaudies masėms“, žmonėms, kurie nesibodėdavo pamojuoti kumščiais, ir kriminaliniams sluoksniams. Aukštesniosios klasės Penny Gaff’us vadino „vulgariuoju teatru“, nes juose demonstruodavo nusikaltimus, medicinines procedūras, baisybes ir amoralius užsiėmimus.
Nuo 1860 m. Penny Gaff’ai užleido vietą padoresniems miuzikholams. Alkoholiu vis dar buvo prekiaujama pasirodymų metu, užtat publikai buvo kur kas mažesnės galimybės sukelti riaušes ar muštynes, o ir repertuare mažiau smurto. Čia kartu su atlikėjais būtumėte galėję dainuoti pamėgtas populiarias dainas ar stebėti įvairius akrobatų, artistų, atliekančių triukus ant trapecijų, pasirodymus, klausytis pamėgtų kūrinių iš operų bei juodaveidžių atlikėjų (nugrimuotais juodais veidais) ar gėrėtis smagiomis kankano šokėjomis. Kaina vis dar stebinančiai žema – du ar trys pensai.
Magija, išsigimėlių šou, vaškinės figūros. Iliuzionistų pasirodymai ir spiritizmo seansai buvo labai populiarios atrakcijos teatruose ir parodų salėse. Publika sėdėdavo išsižiojusi, kai scenoje pasirodydavo vaiduokliai ir kai tas žmogaus pavidalas spręsdavo sudėtingus matematinius uždavinius. Garsūs artistai demonstruodavo levitavimą (pakilimą į orą), skrisdami virš žiūrovų galvų ir taip net priversdami kai kuriuos bėgti iš salės.
Viktorijos laikų publikai nebuvo koktu, jie vėpsodavo išsprogdinę akis į žmones, turinčius negalią ar fizinių apsigimimų. Parodose, keliaujančiuose cirkuose ir mugėse buvo undinių, žmonių-lokių, varliažmogių, milžinų, neūžaugų, siamo dvynių ir žmonių iš egzotiškų kraštų. Pajamos iš pasirodymų buvo vienintelis kai kurių šių nelaimėlių pragyvenimo šaltinis. Laimingieji galėjo išgarsėti ir sulaukti sėkmės, kaip kad Chang ir Eng – garsieji siamo dvyniai. Gerai žinomas žmogus-dramblys (Elephant Man), kurio veidas buvo smarkiai deformuotas, gavo prieglobstį Londono ligoninėje iki gyvos galvos, taip išsigelbėdamas nuo išsigimėlių šou. Toje ligoninėje jis pragyveno ketverius metus iki mirties.
Vaškinių figūrų parodos buvo dar viena pigi pramoga. Dažniausiai tai buvo mitologiniai, istoriniai, literatūriniai personažai, politikų bei karališkosios šeimos asmenų figūros. Parodos dar demonstravo populiarias, spaudos nušviestas istorijas, susijusias su įžymybėmis, tragiškais nutikimais ar žmogžudystėmis. 1834 m. buvo demonstruojama ypač baisi žmogžudystė: nužudytos moters bei jos keturių nužudytų vaikų, aprengtų tais pačiais drabužiais, vaškinės figūros vertė publiką pakratyti kišenes, kad galėtų jas apžiūrėti tuose pat kambariuose, kur įvyko žmogžudystės. Nuo 1843 m. Madam Tiuso (Madame Tussauds) siaubo kambarys demonstruodavo naujai įvykusias žmogžudystes. Kraupiai ir kuo panašiau atvaizduodavo vos praėjus kelioms dienoms po nužudymų. Nuo 1888 m. jau buvo galima pamatyti vaškinį Džeką Skerdiką vos už pensą.
Cirkai. Juose buvo mažai gyvūnų, kurie dažniausiai buvo cirko direktoriaus nuosavybė. Cirkai keliaudavo, sukdavo ratus po šalį, kol ruošdavo naujus numerius pagrindiniam pasirodymui, iš kurio tikėdavosi sulaukti pagrindinio pelno. Pirmas garsus ir gerai žinomas cirko valdytojas lordas George Sanger’is buvo sukūręs įspūdingą žiemos pasirodymą Astlio amfiteatre (Astley Amphitheatre), šalia Vestminsterio tilto. 1884 m. jo „Guliverio kelionių“ pasirodymui buvo sutelkta septyni šimtai žmonių, trylika dramblių, devyni kupranugariai, penkiasdešimt du žirgai, buvo tigrų, buivolų, stručių, kengūrų. Phineas Taylor Barnumo cirkas ruošdavo teminius spektaklius garsiajam Venecijos karnavalui: 1891 m. buvo užtvindyta milžiniška, plati cirko arena, o žiūrovai turėjo plaukioti gondolomis kanalais, prieš didįjį jūros mūšį, kuriame dalyvavo virš 1000 atlikėjų.
Gatvės artistai. Punch’o ir Judy herojų lėliniai pasirodymai buvo mėgiami. Vaidinimai vykdavo lauke, dažniausiai šalia džentelmenų klubų Londono Vest Ende (West End). Taip buvo patogiau, nei „sukarti“ dvidešimt mylių į dieną, keliaujant gatvėmis ir gabenant savo šou. Aristokratų vakarėlius pagyvindavo Fantoccini (itališkos marionetės, kaip ir ponas Punch’as, atkeliavo iš Italijos ir greit tapo populiariomis) lėlių pasirodymai. Gatvėse buvo pilna fokusininkų, ugnies valgytojų (salamander men), kardų rijikų, klounų ant kojūkų ir akrobatų – „žmonių be kaulų“, besiraitančių ant žemės. Čia buvo nesuskaičiuojama galybė baladžių – meilės dainų atlikėjų bei grupių su įvairiausiais muzikiniais sugebėjimais, bet visi kartu jie sukeldavo tiek triukšmo, kad tekdavo kartais sumokėti vien tam, jog jie nešdintųsi kitur. Ir, jei to dar negana – škotų ir airių dūdmaišininkai, su savo dūdmaišių leidžiamomis dejonėmis, prisidėdavo prie visuotinės kakofonijos.
Zoologijos sodai. Zoologijos draugijos kolekcija Regento parke (The Regent’s park) Londone buvo atidaryta publikai nuo 1828 m. liepos mėnesio. Ji ten yra lig šių dienų. Dabar tai – Londono zoologijos sodas su daugiau kaip 16 tūkst. gyvūnų. Anuomet zoologijos sodas buvo garsus savo barškuolėmis gyvatėmis ir žirafomis, tarp daugelio egzotiškų gyvūnų buvo du drambliai – Jumbo ir Alice. 1843 m. atidarytas pirmasis terariumas, o 1849 m. zoologijos sodą aplankė beveik 170 tūkst. lankytojų. Buvo dar vienas zoologijos sodas, ne toks didelis, kitoje upės pusėje Valvorte (Walworth), ten buvo galima stebėti gyvūnus maitinimo metu ir pasidžiaugti pramogų namais.
Pramogų parkai „Pleasure gardens”. XIX a. buvo pramogų parkų klestėjimo metas. Net nuostabu, kad jie pritraukdavo tokias minias žmonių, nepaisant angliško oro. Juk dauguma jų buvo įsikūrę lauke. Voksolo (Vauxhall) pramogų parkas Londone išsilaikė net iki 1859 m. Dalis jo dabar būtų po pietine Vauxhall’o tilto dalimi. Čelsyje (Chelsea) Londone „Cremorne Gardens“ buvo atidarytas 1840 m. su tūkstančiais dujinių lempelių, fejerverkais ir amerikietiškojo boulingo takeliais – jie buvo pirmieji Londone. Vienam tragiškai pasibaigusiam pompastiškam renginiui prireikė net armijos kareivių. 1855 m. buvo atkurtas Sevastopolio šturmas Krymo kare. Kariai ėjo į priekį su atstatytais šautuvų durtuvais, griuvus pastoliams, daug jų krisdami užsismeigė ant vieni kitų durtuvų.
1864-aisiais Goddard’as, žymus skraidytojas oro balionais, pakilo į 5 tūkst. pėdų aukštį virš Cremorne, neteisingai apskaičiavęs nusileidimą, nusileido ant Čelsio bažnyčios špilio, o jo pasiskraidymas baigėsi mirtimi. Taigi, katastrofų ir tuo metu netrūko. Žmonės buvo iššaunami iš patrankų, prancūzės dviratininkės (važiuojančios pirmaisiais tuometiniais dviračiais) pritraukdavo minias, nes dėvėjo trumpas kelnes. Dienos metu Cremorne padorūs renginai sulaukdavo itin daug žiūrovų dėmesio, kai dešimtą valandą publika išsiskirstydavo, šimtai prostitučių čia užimdavo savo įprastas vieteles.
Krištolo rūmų (Crystal Palace) atgimimas. Pastatas Hyde parke buvo pastatytas 1851 m. pasaulinei parodai. Nebuvo planuota, jog jis ilgai gyvuos. Pasibaigus pasaulinei parodai, kilo aistringos diskusijos. Ką daryti su žymiaisias Krištolo rūmais? Galiausiai verslininkų konsorciumas, tarp jų buvo ir Joseph’as Paxton`as, juos nupirko. Buvo tikras stebuklas juos išardyti ir perkelti į kitą vietą. Pamažu jie buvo pergabenti į Surėjaus (Surrey) grafystės miestą Sydenham’ą. Pamate buvo išraizgytas sudėtingas penkiasdešimties mylių karšto vandens vamzdynas. 1854 m. birželį rūmai buvo atidaryti. Rūmų steigėjų tikslas buvo šviesti britų publiką istorinių panoramų serija.
Čia buvo Asirijos karališkieji rūmai, Pompėjos ir romėnų kiemai, viduramžių dvaro rūmai, Alhambros rūmai su Liūtų kiemo fontano kopija, bizantinio stiliaus rūmai ir Senovės Egipto rūmai su puikiomis ir didžiulėmis, autentiško dydžio Abu Simbelio šventyklos statulų (51 pėdos aukščio) kopijomis. Visi architektūriniai kiemai buvo pastato viduje, jų erdvė naudojama susirinkimams ir koncertams, kaip kad G.F.Hendelio muzikos koncertai, sulaukę apie 40 tūkst. klausytojų, arba 1857 m. garsiojo babtistų pamokslininko kreipimasis į 23 654 tikinčiuosius.
Populiarios pramogos: pakilimas su Krištolo rūmų astronautu dujų balionu į mylios aukštį ar šiek tiek aukščiau, kad pasigrožėti Londono panorama, pramoga ne iš pigiųjų – 5£, didelė suma tiems laikams; nuo 1865 m. pirotechnikas Charles Brock’as pradėjo savaitę trunkančias nuostabių fejerverkų šventes; be to, čia dar buvo 200 akrų parko plotas su trimis ežerais, viename jų – sala, kurioje įsikūrė išnykę priešistoriniai gyvūnai – dinozaurai. Stengtasi juos padaryti kuo įmanoma panašesnius į gyvus, aišku, kiek tai leido tuometinės priešistorinių gyvūnų žinios. Šią dinozaurų salą bei Krištolinių rūmų griuvėsius galite apžiūrėti Crystal Palace parke Londono pietuose.
Trisdešimtaisiais rūmų gyvavimo metais, lankytojų metinis vidurkis buvo pasiekęs du milijonus, tačiau palaipsniui didžiadvasiai steigėjų tikslai buvo vis labiau spaudžiami komercijos, o 1936 m. „The People’s Palace” kilo gaisras ir rūmai visiškai sudegė.