- Kalbėdami apie širdies ir kraujagyslių ligas specialistai griebiasi už galvos, nes mirštamumas nuo jų vienas didžiausių šalyje, nepaisant to, kad vykdomos prevencinės akcijos. Gal ką nors darome ne taip?
- Viskas priklauso nuo gyvenimo kultūros, žmogaus požiūrio į save. Dažnai pateikiame Suomijos pavyzdį, kaip jiems pavyko kovoti su šiomis ligomis, akcentuodami, kad šalies politikai turi imtis veiksmingų įstatymų ir panašiai. Bet aš manau, kad žmogus visų pirma turi pats norėti išsaugoti sveikatą. Be to, visuomenę reikia auklėti.
Ką aš asmeniškai darau dėl savo sveikatos? Turbūt viską, ko negalima. (juokiasi). Bet stengiuosi daug judėti. Tai nereiškia, kad sporto salėje tampau „geležis“. Kiekvienas turi atrasti sau priimtiną fizinio aktyvumo formą. Jei dabar visi pulsime į sporto klubą ir imsime kilnoti svarmenis, bet jausimės nepatogiai, stresuosime, iš to nebus jokios naudos. Be to, stresas juk irgi kenkia širdžiai.
Nereikia pamiršti ir genetikos, kurios jokios profilaktinės programos nepakeis. Reziumuodamas galiu pasakyti, norint turėti sveiką širdį, pirmiausia reikia gyventi normaliai – nepuolant į jokius kraštutinumus.
- Ką turite galvoje sakydamas „normaliai gyventi“?
- Noriu pasakyti, kad širdžiai tikrai nepakenks ir raudono vyno taurė, ir nors retsykiais paragaujamas riebesnis patiekalas. Reikia mokėti mėgautis, atsipalaiduoti. Domėtis, pramogauti, turėti pomėgių. Tuomet ir širdis bus sveikesnė. Darbas, laisvalaikis, pomėgiai yra tai, kuo tu užpildai šioje žemėje tau skirtą laiką.
- Kokiomis vertybėmis vadovaujatės darbe ir asmeniniame gyvenime?
- Nesu labai konservatyvus, bet manau, kad, gyvendami vartotojiškoje visuomenėje, turėtume išsaugoti klasikines vertybes. Žmogaus žodis turėtų prilygti parašui. Šeimoje ne visada meilė tęsiasi amžinai, bet pagarba turi būti visąlaik. Be šių vertybių, visuomenei keičiantis ji pasidaro nestabili.
- Kasdien priverčiate žmonių širdis plakti naujam gyvenimui. Ar dėl to jaučiatės kaip nors ypatingai?
- Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesijaučiu. Jei sakyčiau, jog taip, irgi nebūtų visiškai tiesa. Kada itin sunkiems pacientams atliekamos techniškai sudėtingos operacijos ir iš tikrųjų jiems padedi, apima malonus jausmas. Skauda širdį, jei kažkas nepasiseka. Esu žmogus, natūralu, kad manyje verda visokie jausmai.
- Esate ne kartą sakęs, jog kardiochirurgija yra valstybės brandumo ir stabilumo požymis. Kodėl?
- Širdies chirurgija ateina į pagalbą arba stoja į rikiuotę gydant pacientus, sergančius širdies ir kraujagyslių ligomis. Tiesa, mes, kardiochirurgai, galbūt daugiau „reikalų“ turime su užleistomis ligos formomis, įgimtomis patologijomis, įvykusiu infarktu, kuomet pasikeičia širdies tūris, forma, funkcija. Norėčiau akcentuoti, kad operacijos Lietuvoje atliekamos kaip ir bet kurioje kitoje Europos šalyje. Be to, širdies chirurgija - viena brangiausių specialybių. Vien specialisto paruošimui, bazės sukūrimui reikia be galo daug investicijų ir laiko. O ir pačių operacijų kaina didelė. Tarkim, dirbtinės širdies implantavimas kainuoja apie 300 tūkst. litų. Pridėkite, kiek per tą vieną naktį išleidžiama reanimacijai, vaistams. Susidaro labai apvalios sumos. Todėl ir sakau, kad kardiochirurgija, tam tikra prasme, yra valstybės stiprumo, brandumo ir gerovės požymis.
- O kaip Lietuva pagal atliekamų operacijų skaičių atrodo Europos kontekste?
- Suomijoje ir Norvegijoje širdies operacijų atliekama daugiau nei Lietuvoje. Jų operacijų skaičiaus vidurkis yra didžiausias Europoje. Tiesa, nesupraskite neteisingai. Lietuvoje operacijų neatliekama per mažai, tiesiog ten kitoks medicininis prieinamumas. Taip pat tai susiję su finansinėmis ir ekonominėmis šalies galimybėmis. Norvegija turi šešis kardiochirurgijos centrus, Suomija - penkis. Vienas centras yra mažiau nei vienam milijonui gyventojų. Bet iš esmės nieko nenusileidžiame.
– Esate dirbęs daugelyje užsienio šalių: JAV, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Belgijoje. Pernai padėjo steigti širdies centrą kolegoms Kazachstane. Ar ten sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis toks pat didelis kaip Lietuvoje?
– Kazachstanas yra įdomus kultūrine, socialine, geografine prasme. Jo ir mūsų istorija panaši: priklausėme Sovietų Sąjungai, panašiai plėtojome mediciną. Kauno medikai nuo seno bendravo su kolegomis iš Kazachstano. Ir dabar ten važinėju. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas „šefuoja“ ten keletą sričių. Ruošiame per šimtą specialistų ir tiek pat slaugytojų. Taip pat atlieku operacijas, kurių jie dar negali atlikti, nes neparuošta komanda. Juk širdies transplantacijų negali padaryti be kardiologų, anesteziologų ir daugelio kitų specialistų tinkamo pasirengimo.
Kalbant apie skirtumus, galbūt jie dar ne tiek susirūpinę socialiniais momentais, ne tiek pasiruošę ir išprusę rizikos faktorių srityje yra didžiuliai socialiniai ir kultūriniai skirtumai. Pavyzdžiui, pabandyk iš kazacho atimti arklieną, kurios jie suvalgo labai daug. Neįmanoma. Jie visi kaip vienas sakys, kad arklienoje nėra cholesterolio. Čia tas pats, kaip iš lietuvio atimti kiaulieną. Norint tai pakeisti prireiks ne vienerių metų. Yra dalykų, kuriuos sunku lyginti, bet darbas labai įdomus, aš net ir pats ten mokausi, nes pasitaiko tokių patologijų, kurios Lietuvoje labai retos.
- Kalbant apie jaunus specialistus, kiek laiko reikia norint paruošti gerą kardiochirurgą?
- Karinį lakūną galima paruošti per ketverius metus, kardiochirurgo per tokį trumpą laiką – neįmanoma. Kodėl? Nes reikia dirbti su žmonėmis. Žinoma, dabar atsiranda muliažai, manekenai, bet jie jokiu būdu neatitinka tikrų žmogaus audinių. Baigus bakalaurą, laukia ketverių penkerių metų rezidentūra. Pirmuosius dvejus mokaisi bendrosios chirurgijos, likusius – specialybės. Bet to neužtenka. Žinoma, valstybė ir universitetas norėtų, kad juo paruoštume greičiau, bet tai tiesiog nerealu. Per šį laiką mes juos išmokinam kaip meškiukus važiuoti dviračiu, bet jie neišmoksta tais dviračiais važinėtis gatvėse, kur yra sankryžos ir kiti eismo dalyviai.
Be visų studijų, atskirai kardiochirurgijos mokiausi dar septynerius metus. Širdies kraujagyslių persodinimo metus Londone. Vien tik arterinio šuntavimo tiek pat Briuselyje, metų prireikia gerai išmokti, kaip arteriukę prijungti prie koronaro ir panašiai. Bet tuo viskas nesibaigia, reikia sekti naujoves, domėtis ir tobulėti.
- Nekilo minčių besimokant keisti profesiją?
- Patarimas visiems jauniems specialistams, jei nors kartą tokia mintis šauna į galvą, vadinasi geriau sukti į politiką. Kada išmanai profesiją, tuomet nemąstai, daug ką darai automatiškai. Futbolininkas negalvoja, kam jam reikia spirti kamuolį, jis gauna kamuolį ir žino, kokį veiksmą toliau su juo daryti. Lygiai taip ir medicinoje. Pasitaiko atitinkamas derinys, tuomet, pasiekus tam tikrą lygį, visiškai nesudėtinga pakeisti vožtuvus ar širdies kraujagysles, arba pakeisti vieną vožtuvą ir sutvarkyti aortas. Tiesiog tai yra darbas.
Dosjė:
1980 baigė Kauno medicinos institutą.
1990–1995 tobulinosi Danijoje, Belgijoje ir Švedijoje.
1997–1998 m. stažavo Londono karališkosios Bromptono ir Harefildo ligoninės Širdies chirurgijos klinikoje.
1995 m. suteikta aukščiausia kardiochirurgo kategorija.
2001 metais pirmąkart savo gyvenime rankose laikė plakančią širdį. Tuomet jis atliko pirmąją Kauno medicinos universiteto klinikose širdies persodinimo operaciją.
2007 metais pirmąkart Lietuvos medicinos istorijoje persodino plaučius.
Habilituotas medicinos mokslų daktaras Kauno Sveikatos mokslų universiteto profesorius, LSMU Kardiologijos instituto direktorius, LSMU ligoninės Kauno klinikos Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas, LSMU Širdies centro vadovas.
Gydytojo profesiją pasirinko paveldėjęs mamos – akušerės genus. Nesuviliojo jo nei JAV, nei Indija, nors galėjo ten likti ir uždirbti milijonus. Už juos R.Benečiui mielesnė medžioklė Lietuvoje.