Prognozuota tragiška lemtis vyro nesugniuždė: priešingai – įrodė, kad gali daugiau nei sveiki

Net ir prieš šimtą metų kokią nors fizinę negalią turinčiam asmeniui buvo neįtikėtinai sunku rasti sau vietą gyvenime, juk pasaulis atmeta viską, kas skiriasi nuo standarto. Tačiau yra ir žmonių, kuriems pavyksta kartais daugiau nei sveikiems. Vienas tokių – Vaikinu Poniu pramintas Robertas Huddlestonas. Jis nugyveno ilgą ir, kaip pats teigė, laimingą gyvenimą, nors paprastai tokių piliečių gyvenimas būdavo trumpas ir dažniausiai baigdavosi tragiškai.

Stengėsi gyventi kaip visi ir būti naudingu

R. Huddlestonas gimė 1895 m. JAV Misūrio valstijoje ūkininko šeimoje. Jis turėjo įgimtą kelių ir alkūnių sąnarių defektą: ir vieni, ir kiti buvo išsukti į išorę. Negana to, jo kojos buvo labai trumpos, tad vaikščioti jisai galėjo tik keturiomis.

Laimei, šeima nuo jo nenusisuko, juk tuo laikotarpiu buvo normalu atsikratyti sergančių vaikų. Tėvai berniuką mylėjo, o ir jis bandė jiems atsilyginti tuo pačiu. Nuo pat mažens R. Huddlestonas stengėsi gyventi kaip visi: vaikystėje žaidė su vaikais, išmoko plaukioti, padėjo tėvams nudirbti ūkio darbus.

Iš pradžių R. Huddlestonui buvo skiriamos palyginti lengvos užduotys, tačiau paaugęs jis prisidėdavo ir prie sunkių darbų. Jis melžė karves, padėdavo tėvui lentpjūvėje, o žiemą įsikinkydavo į rąstais pakrautas roges ir partempdavo jas iš miško. Sunkus fizinis darbas vaikiną ne tik sustiprino, bet ir užgrūdino jo charakterį. Matyt, dėl to, kad dažnai tampydavo roges, o gal kad vaikščiojo keturiomis, kaimynai praminė R. Huddlestoną Vaikinu Poniu. Bet jis nepyko – jis apskritai mokėjo į viską žvelgti pozityviai ir demonstravo geranoriškumą.

Jaunuolis daug dirbo ir įvaldė daugybę profesijų, pradedant automobilių remontininku ir baigiant medžio ir metalo apdirbimu.