Moteriška nuojauta kuždėjo, bet...
Nuolatiniu urologijos kabineto lankytoju Jonas tapo prieš kelerius metus. O pirmieji signalai, kad reikėtų atkreipti dėmesį į sveikatą, vyrui pasireiškė dar jaunystėje. Bet kai energija, stiprybė ir pasitikėjimas, anot pašnekovo, „tryško fontanais“, apie kokius dar medikus galvosi... Beje, greičiausiai tai daugumos vyrų yda – iki paskutiniųjų neigti, kad turi kokių nors sveikatos problemų.
„Bet kai jau prasidėjo bėdos – taip ir nepaleido“, - atsidūsta jis.
Kalbėdamas apie sudėtingas sveikatos problemas Jonas bando juokauti, bet nuslėpti vidinę būseną, kuri tikrai nėra iš lengvųjų, sekasi sunkiai. Jis prisipažįsta anksčiau visai kitaip - lengvabūdiškai ir neatsakingai - vertinęs gyvenimą.
Galvojęs – kas skirta, taip ir įvyks, nuo likimo nepabėgsi. Tačiau kai pavojinga liga tapo realybe, galvoje, anot jo, tarsi kažkas „persiprogramavo“. Dabar jis jau elgtųsi visai kitaip, bet vėlu ką pakeisti.
Jonas iki šiol tiksliai nežino, kokios galėjo būti jo „vyriškosios“ dalies problemų priežastys. Nei tėvas tokiomis bėdomis skundėsi, nei kiti giminės vyrai.
Vieną vėlyvą rudenį Jonas su bendradarbiais išvyko į komandiruotę Klaipėdoje, kur susigundė išsimaudyti vėsioje jūroje. „Bendradarbiai šoko į vandenį – ir aš neatsilikau, - prisiminė jis. – Kai kitą dieną pasiekiau namus, prasidėjo baisiai nemalonios problemos. Ėmė smarkiai mausti pilvo apačioje, sutriko šlapinimasis... Noriu taip, kad net akyse žalia, o nieko neišeina... Nei gėriau kelias dienas, nei valgiau – kad tik mažiau kankinčiausi...“
Žmona sveikata nesirūpinantį vyrą iškvailino ir „diagnozavusi“, kad įsitaisęs šlapimo pūslės uždegimą, davė kažkokių piliulių, išvirė žolių arbatos. Bet savijauta pagerėjo tik nežymiai. Moteriška nuojauta pakuždėjo, kad Jonui su tokiais simptomais juokauti nereikėtų, bet kur tau jis dėl tokių negalavimų kreipsis į medikus!
Tačiau Jonas vyriškai kentėjo skausmą, vieną po kitos rijo tabletes, kurių žmona nupirko vaistinėje, ir laukė, kada sveikata pagerės. Po kurio laiko, regis, liga atsitraukė. Bet netrukus panašūs negalavimai pasikartojo. Kai Jonas kelias naktis praleido ne lovoje, o, galima sakyti, tualete (nes varė ir varė šlapintis), nori nenori teko kulniuoti į polikliniką.
Šeimos gydytoja, įtarusi prostatitą, skyrė vaistų ir nusiuntė pasikonsultuoti pas urologą. Čia laukė labai nemalonios procedūros. Nors tada urologas dar nenugąsdino, prostatos specifinio antigeno (PSA) kiekis Jono kraujyje leidžiamą normą viršijo 4 kartus!
Buvo skirta vaistų ir paliepta atvykti po poros mėnesių - pakartotinai išsitirti PSA. Kadangi savijauta nuo vaistų pagerėjo, Jonas pas urologą taip ir nepasirodė, o vėl ir vėl pasikartojančius nemalonius simptomus gydėsi konsultuojant vaistininkei. Bet tos konsultacijos, panašu, nebuvo tinkamos ir efektyvios.
Kad būtų žinojęs...
Jonas kelerius metus taip ir gyveno – savijauta tai pagerėdavo, tai suprastėdavo. Kai pasijusdavo geriau, vaistų vartojimą nutraukdavo, kai skausmai ir kitokie prostatitams būdingi negalavimai apimdavo – vėl griebdavosi tablečių.
Urologo konsultacija ir atliekami kai kurie tyrimai Jonui buvo labai atgrasūs – taip jis aiškina nenorą lankytis poliklinikoje. Tačiau kai kentėti jau nebegalėjo, vėl teko prisiminti kelią į urologo kabinetą. Šįkart gydytojas nusprendė atlikti prostatos biopsijos tyrimą. Atsakymas pribloškė – vėžys!
Tiesa, sutrikusį vyriškį urologas suskubo nuraminti, kad navikas dar tik ankstyvosios stadijos, vadinasi, niekas ant operacinio stalo guldyti kol kas nesiruošia. Bet ir garantijų nedavė, kad liga „snaus“, greitai neprogresuos.
Ši diagnozė Jonui pagaliau pravėrė akis. „Dabar gyvenu nuo vienos urologo konsultacijos iki kitos, - prisipažino jis. – Kai artėja konsultacijos laikas, pradeda „važiuoti stogas“. Labai bijau, kad operacijos išvengti nepavyks“.
Kaip žinia, prostatos pašalinimo operacija yra pakankamai rizikinga, nes jos metu gali būti pažeisti nervai, o tai siejama ir su impotencija, ir su šlapimo nelaikymu ar kitokiais sveikatos sutrikimais. Jonas prisipažįsta net nenutuokęs apie tokias sudėtingas „vyriškų“ ligų pasekmes ir išgyvena, kad buvo toks abejingas savo sveikatai...
Mini interviu
Apie prostatos ligas, jų gydymą ir prevenciją kalbiname Kauno klinikinės ligoninės Urologinio skyriaus l.e.p. vedėją, gydytoją urologą Ramūną Kerpauską.
- Prostatos ligos į neviltį varo ne vieną vyresnio amžiaus vyrą, nes tokių sveikatos sutrikimų sukeliami negalavimai susiję ne tik su nemaloniais pojūčiais, bet ir su lytinės potencijos, dalies vyriškumo praradimu. Kokius simptomus pajutę vyrai turėtų neatidėlioti vizito pas urologą? Kiek įtakos tokiems susirgimams turi paveldėjimas?
- Prostatos ligomis serga tiek vyresnio amžiaus, tiek jauni vyrai. Jaunesniame amžiuje dažniausiai pasireiškia prostatos uždegimas (prostatitas). Ūminio prostatito požymiai yra dažnas, skausmingas šlapinimasis, skausmas tarpvietėje, šlapinimosi sutrikimai, gali pakilti kūno temperatūra. Jis gydomas skubos tvarka, dažniausiai – antibiotikais, ligonis vaistus turi gerti apie mėnesį.
Jei liga iki galo neišgydoma, gali pereiti į lėtinę formą. Tai jau kur kas didesnė problema, nes lėtinis prostatitas sunkiai pasiduoda gydymui. Vyresniame amžiuje dažniausiai pasireiškia prostatos hiperplazija (padidėjimas). Tai bene dažniausia prostatos liga.
Išvešėjus prostatai, ligonį kamuoja šlapinimosi sutrikimai, padažnėjęs, apsunkintas šlapinimasis, nepilno pasišlapinimo jausmas ir t.t. Apie 50-uosius metus kyla didesnė prostatos vėžio rizika. Nustatyta, kad ši liga gali būti paveldėta – jei brolis, tėvas ar senelis sirgo prostatos vėžiu, rizika susirgti išauga kelis kartus.
- Lietuvoje prostatos vėžio atvejų daugėja. Ar vyrai dėl kokių nors priežasčių ėmė daugiau šia liga sirgti, ar, šalyje pradėjus vykdyti prostatos vėžio prevencijos programą, pagerėjo diagnostika?
- Viena vertus, vėžio susirgimai nėra tiek ištirti, kad būtų galima atsakyti į klausimą, kokios konkrečios priežastys lemia jų susiformavimą. O kad gerėja diagnostikos galimybės, tai, be abejo, faktas. Prostatos vėžio prevencijos programos dėka visi 50 metų sulaukę vyrai kviečiami pasidaryti PSA (prostatos specifinio antigeno) tyrimą – kartą per dvejus metus jis atliekamas nemokamai.
Jei kas nors iš artimųjų sirgo prostatos vėžiu, tokie tyrimai nemokamai atliekami nuo 45 metų. Yra atvejų, kai, tikrinantis profilaktiškai, buvo nustatytas ankstyvosios stadijos prostatos vėžys, nors pacientas nejuto jokių negalavimų.
- Ką prostatos specifinio antigeno tyrimas parodo? Ar nustatytas didesnis negu norma jo lygis tiesiogiai susijęs su prostatos vėžio diagnoze?
- Penkiasdešimtmečių vyrų normalus PSA lygis yra iki 3 nanogramų mililitre kraujo, o vyresnių vyrų kraujyje PSA gali būti dar didesnis. Tačiau jei šios normos viršijamos, dar nereiškia, kad žmogus serga prostatos vėžiu.
Būna, kai PSA viršija 50, o vyras – sveikas, ir atvirkščiai – PSA gali neperšokti 0,5 nanogramų mililitre kraujo, o patvirtinama vėžio diagnozė. Taigi PSA padidėjimas nėra joks vėžio žymuo – jis leidžia tik įtarti vėžį, rodo jo tikimybę. Prostatos vėžys diagnozuojamas tik atlikus biopsiją.
- Kaip gydomi ligoniai, kuriems diagnozuotas prostatos vėžys? Ar, diagnozavus vėžį, prostatos pašalinimo operacija neišvengiama? Juk vyrams tokia chirurginė intervencija prilygsta pasaulio pabaigai, nes atima vyriškumą!
- Prostatos vėžys yra palyginti lėtai besiformuojanti liga, todėl, išgirdus tokią diagnozę, pulti į paniką nereikia. Priklausomai nuo naviko stadijos ir paciento amžiaus bei tyrimų rezultatų, pacientas gali būti tik stebimas, jam gali būti skiriami vaistai, o tam tikrais atvejais operuojama.
- Kokia yra prostatos vėžio profilaktika?
- Mokslu patvirtintos prostatos vėžio profilaktikos, deja, nėra. Kai kas tvirtina, neva tam turi įtakos sveika gyvensena, fizinis aktyvumas, sveikas maistas, bet, kaip žinoma, prostatos vėžys neaplenkia ir sportininkų, ir sveikuolių. Manau, geriausia profilaktika yra laiku, pajutus pirmuosius negalavimus, kreiptis į gydytoją, vykdyti visus jo paskyrimus.