Mano vaikystė buvo kupina tyro vaikiško džiaugsmo, laimės, juoko... Deja, paauglystėje patekau į tikrą pragarą. Sunkiai susirgo tėtis. Iš pradžių gydytojai nežinojo, kas jam yra. Vėliau nustatė siaubingą diagnozę – ketvirtos stadijos vėžys. Gyventi buvo telikę labai nedaug.
Su mama iš visų jėgų rūpinomės juo, net kai jis nebeturėjo jėgų atsikelti iš lovos, stengėmės jam praskaidrinti paskutines dienas...
Taip sutapo, kad tuo metu vyko etatų mažinimas ir mano mama neteko darbo. Ieškojo kito, tačiau vis nerado. Niekas nenorėjo įdarbinti vyresnės moters, be to, reikėjo rūpintis vyru – mano tėčiu... Visa laimė, kad gyvenome nuosavame name, tad kieme pasisodinome įvairiausių daržovių, kad galėtume pavalgyti...
Tėtis kasdien silpo ir galiausiai iškeliavo į kitą pasaulį... Likome mudvi su mama. Ji vis dar neturėjo darbo. Gyvenome tik iš mano našlaičio pensijos. Lietuva mūsų seną, kiauru stogu ir langais, griūvantį namą, įvertino kaip „turtingųjų“, tad pašalpos jokios nesulaukėme...
Vertėmės kaip galėjome. Pamenu, vieną mėnesį tevalgėm vien bulves. Bulvės pusryčiams, pietums, vakarienei... Buvo ir tokių dienų, kai neturėjom net ir bulvių. Ypač kentėjome žiemą, neturėjome pinigų malkoms, tad miegodavome su striukėmis ir kepurėmis, nes kambaryje tebūdavo vos 1 laipsnis šilumos... Virtuvėje būdavo kiek šilčiau, nes sušildavo nuo dujinės viryklės.
Labai skaudu būdavo eiti į mokyklą. Tuo metu sparčiai augau, tad greitai visos kelnių, megztukų rankovės tapdavo trumpos. Vėliau perėjau į mokyklą, kur reikėjo dėvėti uniformą. Pasisekė, jog mamai pavyko nupirkti jau kito mokinio dėvėtą. Deja, greitai švarko rankovės vėl tapo trumpos. Vaikai juokėsi, tačiau nebuvo lėšų nupirkti kitos...
Negana to, dėl gyvenimo pusbadžiu labai sublogau, mokykloje tyčiojosi, kad esu moksliukė anoreksikė... Dėl kvailos sistemos, negaudavau net nemokamo maitinimo. Kiek kartų verkiau mokyklos tualete, matydama, kaip kai kurie vaikai, kurie gaudavo nemokamą maitinimą, nors jų tėvai uždirbdavo pakankamai pinigų, tyčiodavosi iš maisto, mėtydavo jį ant žemės, ir pirkdavosi traškučius, bandeles. Kiek kartų paslapčia esu paėmus duonos riekelę nuo žemės ir niekam nematant suvalgius...
Kai mus ištiko šios nelaimės, labai daug tėvų, mano draugų dingo... Padėjo tik dvi mokytojos, kurioms esu be galo dėkinga. Kartą viena iš jų sumokėjo už mano dalyvavimą klasės ekskursijoje... O kitiems buvo nusispjauti. Atėjus vasarai, labai džiaugiausi, kad mane įdarbino mokykloje (vėl su mokytojų pagalba) – tinkavau, špakliavau, dažiau – gauti pinigai buvo labai didžiulė parama.
Bėgo metai, mama gavo darbą už minimumą. Baigiau mokyklą su pagyrimų. Įstojau į vieną geriausių Lietuvos universitetų. Gaudavau stipendiją, tad šiaip ne taip su mama vertėmės. Baigiau universitetą geriausiais pažymiais, tačiau į darbo vietas buvo priimti kieno nors sūnūs, dukros, anūkai...
Spjoviau į viską ir išvažiavau į užsienį. Pirmieji metai buvo sunkūs... Tačiau pavyko rasti darbą pagal specialybę, įrodžiau, kad esu verta gautos darbo vietos. Sparčiai kilau karjeros laiptais. Su kiekvienu laipteliu didėjo ir mano atlyginimas. Įsigijau butą, naują automobilį, galiu sau leisti lankytis restoranuose, kavinėse, nusipirkti norimus drabužius, atostogų metu keliauti po pasaulį. Išlaikau ir mamą. Dalis manęs norėtų sugrįžti į Lietuvą, bet žinau, kad niekas manęs ten nelaukia... Čia bent jaučiuosi žmogumi.
L.
***
Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano istorija: buvo sunku, bet aš nepasidaviau“. Dėkojame mūsų skaitytojai L. ir laukiame jūsų pasakojimų.