Gorbačiovas sugriovė Sovietų Sąjungą nevalingai, viso labo siekdamas ją reformuoti, kad įstengtų konkuruoti su kapitalistinėmis šalimis, įgautų žmogišką veidą ir turėtų bent dalinę žodžio laisvę (glasnost), o Jelcinas valingai užbaigė šios imperijos gyvavimą, iš Rytų Europos išvedęs sovietų kariuomenę. Vladimiras Putinas būtent tai vadina didžiausios geopolitinės XX amžiaus katastrofos užsklanda. Rusija prarado imperinę galią, kai jos kariuomenė pasitraukė iš ten, kur pergalingai žygiavo Antrojo pasaulinio karo metais, okupuodama visas kaimynes. Jam buvo gėda matyti Jelciną, diriguojantį orkestrui iškilmingoje rusų kariuomenės išvedimo iš Vokietijos ceremonijoje 1994-aisiais, kur Rusijos prezidentas dalyvavo kartu su kancleriu Helmutu Kohliu.
Putinas tuo metu skubiai darė karjerą Sankt Peterburgo mero pašonėje. Jam, jautusiam pasididžiavimą dėl Vokietijos užkariavimo, mokančiam vokiečių kalbą, nušlifuotą natūralioje kalbinėje Drezdeno aplinkoje, geriau už visus žinančiam, kiek daug Rytų vokiečių tarnavo Stasi, įkaušusio Jelcino atlapaširdiškumas atrodė tikras geopolitinis košmaras. Galimas dalykas, būtent tada jis ėmė svarstyti, kaip žlugusiai Rusijos imperijai sugrąžinti prarastą didybę. Tais metais, kai Jelcinas vykdė kariuomenės pasitraukimą iš Rytų Vokietijos, Putinas, paskirtas miesto mero atstovu, kartu su „virėju“ Prigožinu kūrė savąjį Sankt Peterburgo klaną, kuris netrukus sėkmingai persikėlė į Maskvą, pritarus Jelcinui, kuriam „klapčiukas“ pagarbiai spaudė ranką ir žadėjo absoliutų lojalumą.
