Raguvos istoriją tyrinėjantį Šileiką labiausiai nustebino ne surastos žinios apie miestelio praeitį, o jo ryšiai su Baltarusija

Maždaug dvidešimt penkis kilometrus nuo Panevėžio nutolusios Raguvos istoriją daugiau nei dešimtmetį renkantis raguvis Petras Šileika juokauja sukauptus archyvinius dokumentus skaičiuojantis nebe lapais, o kilogramais.

Buvęs veterinarijos gydytojas, seniūnas ir rajono Tarybos narys giliai paniręs į Raguvos krašto tyrinėjimus ir iš atminties it žirnius beria datas, kas ir kada gyveno, iš kokios šeimos atitekėjo.

Giminės šaknys nuvedė tolyn

P. Šileikai šis kraštas pažįstamas ne tik iš istorinių dokumentų. Nuo 1995-ųjų iki 2000-ųjų jis vadovavo Raguvos seniūnijai. „Patys sunkiausi metai buvo, net automobilių seniūnija neturėjo. Gavau vieną UAZ. Juo važiuojant po kojomis žvyrkelis matėsi – ne pro langus dulkėdavo, o pro apačią“, – pamena P. Šileika. O Raguvos istorija susidomėjo nuo 2005-ųjų pradėjęs rinkti žinias apie savo giminę, kad galėtų jų pavardes įamžinti akmenyje.

Savo mamos ir tėvo gimines atsekė iki XVIII amžiaus pabaigos. Archyvuose vartydamas senas metrikų knygas, atkreipė dėmesį, kiek Raguvoje ir aplink ją savo dvarus turėjo didžių mūsų valstybės veikėjų. Tad pasidarė įdomu, kokie didikai ir paprasti žmonės čia gyvenę. Juk ši bendruomenė kadaise ir kūrė Raguvą.

P. Šileika vien apie Raguvą yra surinkęs apie 15 kilogramų archyvinių dokumentų. Domisi jis ir aplinkinėmis vietovėmis. Apie Šilus jau turi kone 8 kilogramus dokumentų. Visa tai Petras daro savo lėšomis.

Senesnė už Panevėžį

„Praeityje čia buvo didinga ir gražu. Norisi kaip nors atgaivinti tą atmintį“, – apie Raguvą kalba P. Šileika.

Kadaise joje virė kultūrinis, ekonominis, politinis gyvenimas. Rašytiniuose šaltiniuose Raguva minima dvejais metais anksčiau nei Panevėžys. Archyvuose išlikęs 1501 metų liepos 22 dienos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dovanojimo raštas Vilkmergės (dabar – Ukmergė) vietininkui Borisui Semenovičiui (kitur – Semenavičiui), kad dovanojamas Raguvos valsčiukas su apylinkėmis.

P. Šileikai rūpėjo sužinoti, koks buvo tas Raguvos šeimininkas, gal valdovo Aleksandro numylėtinis? Archyvuose aptikęs, kad B. Semenovičius buvo ne šiaip sau koks didikas. Jis iš tėvo paveldėjęs nemažai kaimų Smolensko žemėje. „Šias jo valdas XV–XVI amžių sandūroje užėmė Maskvos kariuomenė“, – pasakoja istorijos tyrinėtojas. Pirmojo žinomo Raguvos savininko karjera, pasak P. Šileikos, buvo gana vingiuota.

1492 metais jis pateko į Maskvos kariuomenės nelaisvę, o grįžęs tapo Aleksandro dvariškiu, gavo pareigas Smolensko žemėje. Gyvenimo pabaigoje spėjo pabūti ir Žygimanto Senojo dvariškiu. Pastarasis 1516 metais jau B. Semenovičiaus našlei patvirtino teisę valdyti Raguvos ir kitus dvarus.

P. Šileika aptikęs, kad jau vėliau Raguvą valdė Vasilijaus Žilinskio našlė Ona, kitaip tariant, kita giminė. Kodėl taip nutiko, raguvis tebeieško atsakymo.

Raštingi žmonės

P. Šileika suradęs 1578 metais Raguvoje rašytą Daratos Tichonovskytės-Švobienės, Jono Žilinskio našlės, testamentą. Turtą ji paliko savo antram vyrui Martynui Švobai. Pasak tyrinėtojo, šis testamentas atitinka visus XVI amžiaus viduryje susiformavusius formuliarus.

„Vadinasi, Raguvoje tuo metu jau gyveno žmogus, kuris visa tai žinojo“, – išvadą daro raguvis. Anot jo, testamentas surašytas nepaprastai atidžiai. Jame išvardijami visi dvare buvę daiktai ir vis kartojama, koks malonus, nuoširdus ir mylintis buvo Daratos vyras, kokių dovanų jai dovanodavęs, nepadaręs jokios skriaudos ir pan.

„Įdomiausia, kad šį dokumentą tvirtino Raguvos bažnyčios kunigas kunigaikštis Voitechas Astašauskas. Vadinasi, jau turėjo stovėti ir bažnyčia“, – pasakoja P. Šileika. Galbūt šie dokumentai apie bažnyčią pražuvę istorijos verpetuose, o galbūt dar guli neatrasti archyvuose.

Garsių didikų pėdsakais

Įsitraukęs į Raguvos istorijos tyrinėjimus, P. Šileika susidomėjo, o kas gi ta Darata Tichonovskytė-Švobienė. Testamente ji save įvardija Melniko (dabar Lenkijos kaimas) seniūno dukra. Šis seniūnas, Nikodemas Tichonovskis, buvo Lenkijos karaliaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinybių tarnybos tarnautojas. „Jis bent tris ar keturis kartus vyko į Maskvą, Aukso ordą ir Krymo chanatą derėtis valstybės vardu“, – pasakoja P. Šileika.

Jos antrasis vyras Martynas Švobas turėjo dvarą Švobiškyje, Pasvalio rajone, kurį testamentu paliko bažnyčiai. P. Šileika pasakoja, kad Raguvoje ir vėliau netruko garsių didikų giminių, dariusių daug įtakos Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime. Viena tokių – garsieji Oginskiai, miestelio šeimininkais buvę nuo XVII amžiaus trečiojo dešimtmečio iki XVIII amžiaus vidurio.

1751-aisiais Oginskiai pardavė Raguvą Straševičiams. Ši giminė panevėžiečiams puikiai žinoma, nes jos palikuonio Valerijono Straševičiaus XX amžiuje surinkta pasaulio vabzdžių kolekcija iki šių dienų tebėra Panevėžio kraštotyros muziejaus pasididžiavimas. Straševičių giminė Raguvą valdė iki pat 1831-ųjų sukilimo.

Pasak P. Šileikos, 1832 metais pradėta jų turto konfiskavimo byla, mat Mykolo ir Kazimieros Straševičių sūnus Juozapas Adalbertas Aleksandras Straševičius buvo vienas šio sukilimo vadų. „Labai skaudu dėl Raguvos dvaro. Caro valdžia išgriovė, kolonistai išnešiojo“, – atsidūsta P. Šileika. Anot jo, dvaro pastato būta ten, kur dabar stūkso tušti buvusios Raguvos pieninės pastatai.

Turtingas kraštas ir žmonės

Greičiausiai Raguvos dvaras kai kuriems jo savininkams buvo tik vienas iš turimų, vadinasi, nuolat čia negyvendavo, bet neabejotinai ne tik lankydavosi, bet ir kuriam laikui apsistodavo. P. Šileikos manymu, dvaro būta ne bet kokio. Tokią išdavą jis grindžia savininkų socialiniu statusu. Tarkime, vienas Raguvos savininkų buvo Trakų vaivada, LDK didysis kancleris Marcijonas Aleksandras Oginskis. Jis buvo daugelio to meto mūšių dalyvis, Amžinosios taikos su Maskva sutarties pasirašymo dalyvis.

Jo žmona Marcibela Glebavičiūtė tekėdama buvo turtingiausia LDK nuotaka. „Raguvoje stovėjo jų dvaras. Jis negalėjo būti kokia lūšnelė. Čia buvo rūmai“, – įsitikinęs P. Šileika. Antroji M. A. Oginskio žmona taip pat buvo iš garsios ir turtingos šeimos.

Istorijos entuziasto teigimu, aplinkiniuose kaimuose savo dvarelius turėjo nemažai ir kitų to meto politinių bei karinių veikėjų. Tad kuo traukė šis kraštas didžius to meto žmones? Raguvos istorijos tyrinėtojas pasakoja vienoje knygoje aptikęs XVI amžiaus vidurio Lietuvos žemėlapį. Jame pavaizduoti ir keliai.

„Per Raguvą ėjo tarptautinės reikšmės kelias. Todėl tokie garbingi žmonės čia kūrėsi. Niekas neatkreipia į tai dėmesio, nes nesidomi“, – įsitikinęs P. Šileika. Šiuo keliu buvo galima nukeliauti iš Rygos į Liubliną. P. Šileikos manymu, šis kelias ar bent jau jo dalis tebėra iki šiol prie netolimo Putiliškių kaimo.

Raguvos dalelė Baltarusijoje

P. Šileika pasakoja iš archyvuose rastų metrikų knygų susidaręs įspūdį, kad Raguvos kraštas buvo ganėtinai turtingas. Jo teigimu, Raguvos parapijos metrikų knygos išlikusios nuo 1668 metų be pertraukos.

Nagrinėjant krikštų, santuokų, mirčių įrašus galima susidaryti paveikslą, kaip žmonės gyveno, kas priklausė aukštuomenei, kokie kunigai aptarnavo parapiją. Taip pat įdomu palyginti, ar senuose dokumentuose rastos pavardės tos pačios, kaip dabartinių raguviškių.

Atsiskleidžia ir kiek vaikų gimdavo bei mirdavo, kiek žmonių tuokdavosi, kaip visuomenę veikė įvairios suirutės, karai, nelaimės. Spręsdamas iš surinktų duomenų P. Šileika spėja, kad parapijos žmonės gyveno turtingai. Nors dalis vaikų mirdavo, bet dauguma šeimų užaugindavo po aštuonias atžalas. Tad greičiausiai mityba ir sveikata buvo nebloga.

„Juk kokie audimo raštai buvo, kokios dainos Raguvoje skambėjo! Jeigu būtų buvę blogai, ar būtų dainavę? Juk būtų raudoję“, – svarsto P. Šileika.

Vartant Raguvos bažnyčioje vykusių vyskupų vizitacijų dokumentus taip pat stebima, kad kaskart bažnyčios turto aprašas ilgėja. Kaskart išvardijamo vis daugiau gėrybių. P. Šileika pasakoja, kad per ilgus jo tyrinėjimo metus bene labiausiai nustebino ne surastos apie žinios apie Raguvos praeitį, o ekspedicija į Baltarusiją, kur aplankė šešias parapijas, susijusias su Raguvos savininkais.

Aptikti lietuvių ženklai atskleidė, kad pasaulis išties labai mažas. Lučiojuje stovi Oginskių statyta katedra, o jos frontone yra Antano Puzino, Elžbietos Oginskytės-Puzinienės, Gelgaudienės ir jos brolio Tado Pranciškaus Oginskio – Raguvos savininko – bareljefai. Ir panašių pėdsakų, vienaip ar kitaip susijusių su Raguva, P. Šileika svetur aptikęs ne vieną.