Su rašytoja Audrone Urbonaite kalbamės apie žurnalistų ir Lietuvos žiniasklaidos nuodėmes, ankstesnių laikų ir dabartinės žiniasklaidos ypatumus bei žurnalistų darbo išskirtinumą.
- Kodėl šiai knygai pasirinkote būtent žurnalistikos temą?
- Todėl, kad žurnalistika yra aistringų ir azartiškų žmonių užsiėmimas.
- Kokie žurnalistikos darbo aspektai labiausiai išskiria ją iš kitų profesijų?
- Nežmoniškas tempas ir chroniškas stresas dėl aplinkybių bei faktorių, kurių žurnalistas nepajėgia suvaldyti, nes jie ne nuo jo priklauso.
Rašau tik tai, ką pati patyriau, kai filologės kailį įmerkiau į žurnalistikos virdulį. Buvo ir labai blogų, ir labai gerų dalykų. Žurnalistikos dėka nustojau būti naivuolė: stoviu ant žemės tvirtai ir neturiu jokių iliuzijų. Esu leistinų ribų tyrinėtoja: kada už parašytą tiesą imama bausti, kokios būna bausmės, kokie metodai ir būdai naudojami. Būtent žurnalistika išmokė mane drąsos. Labai už tai dėkoju. Drąsa ypač praverčia senstant ir netenkant jėgų.
- Ar Jūsų knyga bei joje piešiamas žurnalistikos paveikslas aktualus šiandien? Ar šiandien žiniasklaida jau kitokia?
- Ir kitokia, ir tokia pat. Pasakoti pradedu nuo neatmenamų laikų – savaitraščio „Kalba Vilnius“, kuriame rašiau apie Lietuvos televizijos filmų kūrimą ir įvairius legendinius personažus – pavyzdžiui, raudonąjį Joną Januitį, kurio paniškai bijojo visa televizija. Bet tada ir aš buvau jauna – vos 23 metų, todėl mano santykis buvo juokdariškas, nes jauni nieko nebijo: nei praeities, nei ateities.
„Atgimimo“ laikotarpiui skirta daugiau idealistinių tekstų. Nuo 1988 metų rugsėjo dirbau vyriausiojo redaktoriaus Romualdo Ozolo pavaduotoja, nors visai netikau tokioms pareigoms. Prisiminimai pateikti ir per istorines, ir komiškas buitines detales, tačiau jos atskleidžia Sąjūdžio herojų charakterį, kuris ne visada buvo toks idealus, kaip svarbiesiems knietėtų save matyti.
Ir šiais laikais žurnalistai stengiasi daryti tą patį. Šiaip jau žmonių idealizmas man visada buvo didesnė vertybė, nei noras juos sukompromituoti.
- Kas Jūsų knygoje skirta patiems žurnalistams, o kas – su žurnalistika nieko bendra neturintiems skaitytojams?
- Knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ kolegoms yra paskata patiems drąsiai rašyti apie tai, kas žiniasklaidoje juos erzina, atrodo amoralu ir nepriimtina. Žiniasklaidai šiuo metu išsilaikyti sunku dėl objektyvių priežasčių – dėl nepalankių įstatymų, pasikeitusių technologijų, mažos rinkos, didelės konkurencijos. Todėl nereikia dar labiau apsunkinti aplinkybių – tendencingai pateikti tikrovę arba dirbtinai ją bulvarinti.
Tai knyga-precedentas: dar tebedirbu žurnaliste, tačiau tuo pat metu atvirai kloju tai, kas man kėlė pasibjaurėjimą. Kita vertus, rašau ir apie tai, kokias redakcijos užduotis vertinu kaip logiškas ir garbingas. Gerbtinų dalykų buvo daug, protingų pamokų – irgi. Nesu nei kukli, nei atgailaujanti mergaitė: pašaipiu tonu teigiu, kad Lietuvos žiniasklaida serga provincijos ligomis ir orientuojasi ne į santūrią bei analizuojančią skandinavišką žurnalistiką, kaip Estija, bet kartu su Latvija pasirinko pigų rusišką būdą – kutenti jusles, kurti pseudoskandalus ir primityvinti bet kokį reiškinį.
Skaitytojams, kurie niekada nėra davę interviu, turėtų būti įdomu, kaip nuo skubančio, neturinčio laiko (objektyviai neturinčio, nes darbas labai intensyvus) žurnalisto apsisaugoti, kad nepatirtų bjaurių pasekmių. Taip pat – kad išsijuosę žurnalistui nemeluotų, nes tiesa visada paaiškėja, bet nebūtinai iš karto. Žurnalistas yra mėsininkas, kurio darbo tikslas – išpjauti pūlinį, tačiau kartais jis išpjausto tikėjimą sveiku protu ir padorumu.
- Ar knygoje išreikštas jūsų pačios požiūris į žurnalistiką ir koks jis?
- Požiūris valiūkiškas: sakau tiesą, bet sakydama žaidžiu ping pongą. Tik neturintys humoro jausmo gali įsižeisti iki širdies gelmių. Jeigu įsižeis – taip jiems ir reikia.
Savo knygoje nedalinu patarimų: nuoširdžiai pasakoju, ką patyriau pati, kur klydau, dėl ko graužiausi, kai mano straipsniai pakenkė herojams; kuo didžiavausi, kai pavykdavo neįveikiamos užduotys. Mano knygoje esama daug meilės tiems, su kuriais susidūriau. Bet meilė pakvėpinta ironija ir autoironija, nes nesu sentimentali būtybė.
Galiu pasakyti ir ko mano knygoje nėra: skaitytojai tikrai nesuras užuojautos naiviems žmonėms. Naivuolių aš nevertinu, nes jie leidžia nusižengimams vykti panosėje ir nepaisyti piliečių teisių. Knyga yra atvira – tai jos didžiausia vertybė
- Pagrindinis dėmesys Jūsų knygoje – Lietuvos žiniasklaidai. Ar išvedate paralelių su užsienio žurnalistika?
- To būtinai reikėjo, bet nepadariau. Gal dar padarysiu, o gal rašysiu romaną „Žiurkutis“. Vienoje knygoje apie žurnalistiką neįmanoma aprėpti visų aspektų. 2015-2016 metais pilte pasipils knygų apie žurnalistikos kliaudas. Būsiu šiek tiek prie to prisidėjusi.
- Jeigu šiandien turėtumėte galimybę atsukti laiką atgal ir nepradėti veiklos žurnalistikoje, ar pasinaudotumėte ja?
- Vis tiek dirbčiau laikraščiuose: pažinau žmonių nuodėmes, savo pačios – irgi. Pamačiau pasaulio. Sutikau ir protingesnių, ir kvailesnių už save. Kai kurie pastatė į vietą. Kai kuriems padėjau. Labai daug ko išmokau. Patyriau, kaip lengva būti apgautai ir apsikvailinti. Kaip smagu, kai tave supranta. Koks puikus jausmas, kai dėl parašyto straipsnio ne gėda.
- Ko žmonės, galvodami ar kalbėdami apie žurnalistiką Lietuvoje, neįvertina? Kokias klaidas dažniausiai daro?
- Nesupranta, jog meluoti neverta: mes vis tiek sužinosime. Ir net jeigu apie tai parašysime netiesą, žmonės tai suvoks greitai ir tyčiosis viešai. Dabar, internetinės žiniasklaidos laikais, yra labai daug galimybių pasakyti kitokią nuomonę.
- Jeigu nebūtumėte žurnalistė, kas būtumėte?
- Jau esu rašytoja. 2005 metais pasirodė mano pirmasis novelių romanas „Posūkyje – neišlėk“, už jį gavau Augustino Griciaus literatūrinę premiją. 2012 metais leidykla „Alma littera“ išleido romaną „Cukruota žuvis“, o 2014 metais – romaną „Žydiškų daiktų kambarys“. Visi romanai yra populiarūs ir žmonės juos skaito.
Mano redakcija, kurioje dirbu, nemažai prisidėjo apie tas knygas pranešdama skaitytojams. Esu jai už tai dėkinga. O apie tai, už ką dėkinga nesu, parašiau knygoje „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“.
