Keturis vaikus auginanti buvusi jonavietė džiaugiasi gyvenimu ir šoka brazilišką salsą. Aistringą šokį ji, grįžusi į Jonavą, sušoko ir Jonavos savivaldybės aikštėje.
Į Braziliją moters keliai pasuko iš Airijos, kur ji, kaip tūkstančiai kitų lietuvių, buvo atvykusi užsidirbti. Tačiau netikėtai atrasta meilė brazilui lietuvę nubloškė į Braziliją.
Neseniai knygą „Kaip išgyventi amžių sandūroje“ išleidusi Rasa de Silva dabar vos spėja dalyti interviu, augina vaikus ir ruošiasi rašyti antrąją knygą. Joje, sako Rasa, bus dar daugiau atvirumo.
Tačiau jau ir dabar apie savo gyvenimą parašiusi buvusi chemijos mokytoja savo atvirumu gali šokiruoti, o jos knyga abejingo, matyt, nepaliks nė vieno.
- Rasa, tavo istoriją labai sunku nupasakoti trumpai, nes ji tokia, kad vos sutelpa į knygą. Tačiau pabandykim. Jonavoje dirbai chemijos mokytoja?
- Visų pirma – ačiū už galimybę perduoti linkėjimus mano mylimam miestui Jonavai. Aš čia užaugau, lankiau J. Ralio mokyklą, po to ištekėjau į Suvalkiją ir grįžau atgal po beveik dešimties metų. Jonava mane pasitiko labai svetingai - grįžusi su vaikais ieškojau kur apsigyventi, norėjau susirasti darbą.
Suvalkijoje kelis metus dirbau Amatų mokykloje, kurios dar tik kūrėsi Lietuvoje, labiausiai tokios mokyklos yra pritaikytos specialių socialinių poreikių turintiems vaikams. Jonavoje ieškojau galimybės dirbti visur - ir „Achemoje“, ir parduotuvėse, ir kosmetikos platintoja. Tiesiog turėjau išmaitinti savo vaikus, nepaisydama jokių įsitikinimų ir principų. Tai buvo mano orumo sutrypimo laikotarpis.
Savaitgaliais parduotuvėje pardavinėjau muzikos įrašus, mano vaikai mėtė kosmetikos platintojos skrajutes į Varnutės mikrorajono gyventojų pašto dėžutes, užsipirkdavau kosmetikos užstačius ką nors iš šeimos brangenybių lombarde, pati dariau pristatymus, o su savo mokytojos gyvenimo aprašymu ėjau tiesiog į kiekvieną mokyklą ir vaikų darželį.
- Skaitant tavo knygą kyla klausimas – kokią iš Jonavos mokyklų tu aprašai? Ypač ta vieta, kurioje pasakoji, kaip vaikui ant galvos užmovei šiukšlių dėžę.
- Dirbau keliose. Justino Vareikio mokykloje dirbau su skautais, Kulvos mokykloje - socialine pedagoge, na, o Jonavos jaunimo mokykloje gavau ypatingą pasiūlymą, kurioje mano patirtis su taip vadinamais sunkiais paaugliais labai pravertė.
Beje, manau, kad ateitis priklauso būtent jaunimo mokykloms - Airijoje ir Brazilijoje jos labai populiarios. Laikai keičiasi ir vaikai nebenori sėdėti uždaryti klasėje 8 valandas.
Vaikai, kurie mokėsi Jaunimo mokykloje, buvo įdomūs. Jie įvairūs - ir su ypač sudėtinga praeitimi, ir ypatingai gabūs, todėl tiesiog nenustygstantys vietoje. Šitoj mokykloj dirbti buvo be galo įdomu. Kūrybingas kolektyvas, kolegos geranoriški. Esu iki šiol dėkinga vadovui Rolandui už paramą išties ekstremaliose situacijose. Tokių būdavo kasdien. Knygoje rašiau apie savo krikštą šioje mokykloje - tai yra gryniausia tiesa.
Aš esu nepopuliariųjų mokytojų tipas. Kaip įširdusi motušė tikrai galiu įkrėsti nenaudėliui į kailį. Mušeika esu iki šiol. Kartais apkuliu ir savo vyrą. Dėkui Dievui - jis yra brazilas, tai dar nesu gavusi grąžos. Tačiau jei ir gaučiau, kaučiausi iki paskutinio kraujo lašo.
- Esi pristatoma ir kaip jogos mokytoja.
- Apie jogą aš nieko nežinojau ir nesupratau, kol mano vaikystės draugė Irutė nepakvietė į jogos grupę - tiesiog užimti laisvos vietos, nes trūko žmonių užpildyti grupei. Atvirai tariant, ir būdama ten nieko nesupratau. Tik žinojau, kad joga yra sveika.
Joga man padėjo gydytis skydliaukę ir beprasidedančią priklausomybę alkoholiui. Kiek vėliau jonavietė Asta Bakutienė pakvietė vesti jogos užsiėmimus sporto klube. Išsigandau - aš gi nieko apie tai nežinau.
Draugės Irutės paskatinta išvažiavau į kursus. Ten įvyko kažkoks perversmas - ir spalvos man tapo ryškios, ir žmonės atrodė geresni. Jogai tai vadina iniciacija, bet smulkiau apie tai aš rašau knygoje.
Po kursų pradėjau vesti jogos pamokas Jonavoje. Joga padėjo man pažinti žmones ir spręsti problemas - vienam pasitaisė nuotaika, kitam susitvarkė stuburo problemos, trečiam nukrito svoris, o senjorė Valė po daugelio tylos metų pradėjo dainuoti. Dirbau individualiai - jei negalėdavau atpažinti problemos, tiesiog guldavau šalia žmogaus ant kilimėlio ir kartu su juo kilnodavau kojas ar verkdavau, kol pajusdavau, kur problema.
- Tai kodėl išvažiavai iš Jonavos?
- Tiesiog nuotykis. Mano sena bičiulė Miranda pakvietė į svečius, į Airiją. Keliaudama įsimečiau ir jogos aprangą. Papuoliau kaip musė į barščius - visą viešnagės laiką vedžiau jogos pamokas su vertėju Gintariumi. Per vieną savaitę uždirbau dviejų mėnesių chemijos mokytojos algą. Tada gimė planas - važiuoti vasarai su vaikais į Airiją, ten su bendraminčiais įkursime šeimos ir sveikatos klubą, aš pravesiu jogos pradžiamokslį Airijos lietuviams, o tuo pačiu ir užsidirbsiu dar bent kelias algas.
Tačiau atsitiko kaip tam striukiui beuodegiui. Vasaros pabaigoje žiūriu, kad net bilietui namo nebeliko. Nors šiaip Airijoj man labai gerai sekėsi - tiesiog aš esu laimės kūdikis, nes atsidūriau tinkamu metu tinkamoje vietoje. Atvažiavau pas draugę, ji surado man darbą, padėjo išsinuomoti būstą, supažindino su vietos tvarka ir parodė, kokia graži yra Airija. Ji iš tiesų nepaprastai graži.
Gatvėse saugu, vaikai ir moterys ypač gerbiami. Įsimylėjau tą šalį. Pamaniau, kad liksiu čia, kol mano du vaikai baigs mokyklą. Dirbau viską, kas pasitaikydavo - ir vaikus prižiūrėjau, ir namus valiau, o paskui pakelės smuklėje indus ploviau, nuolat turėjau jogos pamokų, dirbau lietuvių mokyklėlėje, dariau masažus, taip pat dirbau draudėja.
Pramokau ir anglų kalbą. Sekmadieniais iš bažnyčios parsinešdavau mišių laikraštį ir garsiai skaitydavau, o mano vaikai taisydavo tarimą. Bet emigranto duonos vienu sakiniu nepapasakosi. Mano brolis Edenas siūlo viską, ko nepasakiau, surašyti į antrą knygą ir pavadinti ją “Emigracijos gracija”. Aš taip ir padarysiu.
- Emigrantų istorijų yra pačių įvairiausių, ir ne kiekvienam pavyksta svetur atrasti save.
- Bet mes esam ypatinga tauta - drąsi, išdidi ir pasaulis apie mus žino ne vien tik iš spaudos naujienų. Ballinrobe, kur gyvenau, yra tradicija. Čia kasmet rengiami Airijos lietuvių sąskrydžiai pagerbti lakūnui Feliksui Vaitkui, kurio žygdarbį vietos airiai gerai prisimena ir juo didžiuojasi. Kasmet šiame festivalyje daugėja lietuvių, ir jau ne tik iš Airijos, o airiai kasmet vis daugiau sužino apie mus, ima lankyti lietuvių renginius, ragauja mūsų patiekalų, dalyvauja meno mugėse.
- Ir kas nutiko vėliau? Juk dabar man interviu atsakymus rašai ne iš Airijos, o iš Brazilijos?
- Jurgita, tu klausi apie tai, kas vėliau nutiko Airijoje? Aš tiesiog įsimylėjau. Eidama į darbą susistabdžiau pakeleivingą mašiną, kurią vairavo brazilas. Mūsų pažintis virto mūsų istorija ir netrukus aš atsidūriau Brazilijoje. Nežinau, kas būtų, jei tą automobilį būtų vairavęs eskimas? Gal šiuo metu stirčiau iš šalčio kur nors Aliaskoje.
- Savo knygoje, rašydama apie Braziliją ir savo vyrą, rašai ir apie seksą.
- Šiek tiek. Tik apie meilę ir brazilišką seksą taip paprastai nepapasakosi. Bet aš gal parašysiu apie tai daugiau. Susikaupsiu, ir kai jau nugalėsiu paskutinę savo gėdą, parašysiu.
Pirmą kartą į Braziliją skridau „apsiuostyti“. Tada jau laukiausi mūsų pirmojo kūdikio. Patiko. Ypač patiko vyrai ir tai, kaip jie elgiasi su moterimis.
Supranti, Brazilijoje YRA vyrai ir YRA moterys. Ir seksas - kasdieninis, nekaltas ir tyras – visur: šeimoje, gatvėje, darbe, vakarėliuose. Brazilija kvepia seksu visa iš vidaus ir išorės. Ir dar. Brazilijoje, kaip ir Airijoje, moteris yra šventa. Ypač Motina. O aš mėgstu, kai mane garbina.
Braziliukus vaikus augina visa bendruomenė - tėvai, tetos, kaimynai, pusbroliai su visais jų draugais ir giminėmis. Brazilės motinos, netgi jeigu jos yra vienišos, užaugina normalius sveikus sūnus, nes jos augina vyrus, kurie vėliau džiaugsis gyvenimu ir džiugins moteris.
Kai kurie lietuviai seksą iš moterų perka arba jas prievartauja, o brazilai seksą moterims dovanoja. Brazilai vyrai nuoširdžiai kalbasi su savo sūnumis apie jų intymius reikalus.
Berniukai nuoširdžiai tiki, kad juos mamos patepa medumi vos gimusius, dėl to jie yra tokie gražūs ir patrauklūs, o mergytes nuprausia ir papuošia dar prieš tėčiui grįžtant iš darbo, kad kvepėtų ir džiugintų tėčio širdį.
Tikiu, kad lietuvės motinos susiims, taigi lietuviams vyrams dar yra vilties. Mūsų tauta gi subrendo be sekso, o tik nuolatiniuose mūšiuose ir kančioje. Ir moterų Lietuvoj nedaug, yra tik darbo liaudis, kur liko nuo tarybinių laikų.
- Ką veiki Brazilijoje? Ir kiek laiko jau ten gyveni?
- Brazilijoje mes jau antri metai. Ūkininkaujame, auginame bananus, laikome karves, o laisvalaikiu gaminame bananinius, kokosinius, mangų saldainius savo saldainių fabrike. Taip pat džiovinam pomidorus ir juos parduodam restoranuose. Tai - ypatingai slaptas mano vyro receptas, kuri žino tik Airijoje gyvenanti mūsų draugė Miranda.
Paruošti pomidorai nustebino ne vieną gurmaną Airijoje ir Lietuvoje. Bananus saldainiams mes irgi patys džiovinam. Gyvenam palmių lapų pašiūrėje miške, vietiniai tokias pašiūres vadina “cabana”.
- Ar teko pakeliauti po pačią šalį?
- Po Braziliją pakeliauti svajojau nuo pirmos dienos. Išvykti į kelionę prireikia visos mano išminties ir gudrybių, nes mano vyrui yra tik dvi gražios vietos Brazilijoje - tai mūsų fabrikas ir fazenda. Fabriką jis pastatė savo rankomis, o fazendą paveldėjo iš savo mamos.
Esu buvusi Caldas Novas karštųjų versmių kurorte, kur žmonės verda 45 laipsnių šilumos baseinuose. Ten jauku naktį, kai oras atvėsta iki 20-ties, o tada vartaisi šiltoje vonioje tiesiai po žvaigždėmis. Labai patiko Pirenopolis - senosios kultūros sostinė su nuostabiais vandens kriokliais apylinkėse.
Pačioje sostinėje Brasilia labai karšta ir sausa, bet miestas pastatytas pagal genialų “Piloto” planą - miesto centras su administraciniais pastatais ir gyvenamaisiais rajonais pilnas tvenkinių ir parkų, o visa pramonė ir eismas vyksta sostinės pakraščiuose, todėl centre niekada nebūna eismo spūsčių.
- Rasa, grįžkime prie tavo pomėgio rašyti, prie tavo knygos. Buvai ne lietuvių kalbos, o chemijos mokytoja.
- Knyga atsirado iš begalinio ilgesio ir troškimo bendrauti. Būdavo, “šaukiu” internetu socialiniame tinkle: “Ei, aš dar gyva, atsiliepkit. Aš čia Brazilijoje Kalėdas švenčiu be mamos keptų kūčiukų 40-ties laipsnių karštyje!”. Arba: “Perduokit mano seseriai, kad įsijungtų “Skype”, man būtina su kuo nors pakalbėti apie puodus!”.
Tada, žiūrėk, gaunu atsakymą arba sulaukiu tiek komentarų, kad jie netelpa profilyje. Netrukus mano bičiulė Rasa Navickienė pasiūlė rašyti romaną, nes mano braziliškos žinutės ją varo iš proto.
„Kaip rašomos knygos“?, - tikslinuosi. Netrukus man parašė Vytukas Nosevičius iš žurnalo “Kelionės ir pramogos” ir pasiūlė atsiųsti juodraščius. Taip žurnale pasirodė pirmoji mano publikacija. Ji buvo tiek atvira, kad sulaukiau draugės skambučio. Ji pašiurpo, kad straipsnį gali perskaityti mama.
Tada vėl kreipiausi į žurnalo redaktorę Onutę. Ši mane ir pamokė, kad reikia pakeisti žmonių vardus, o vietoje mamos įrašyti kokią nors tetą. Taip parašiau ir knygą. Kai nežinodavau, kaip rašyti toliau, pagalbos ieškojau „google“. O ten viskas smulkiai aprašyta, kaip reikia rašyti knygas.
- Tavo knyga yra nepaprastai atvira. Ar ją parašiusi nesijauti tarsi nuo savęs nusimetusi visus drabužius?
- Kai man jau bus ne gėda parašyti savo visų meilužių vardus - viskas, reiškia aš jau nušvitusi. Būtent to ir siekiu. Tik bijau dar įskaudinti savo mylimuosius, kurie liko Lietuvoje, nes mes visi gi jautrūs ir susiję vieni su kitais.
Būdama paauglė gėdijausi savo mamos klasės tėvų susirinkimuose. Jeigu ji ten ką nors ne taip paklaus ar pasakys, taigi mane vaikai pirštais užbadys. Šiandien viskas atvirkščiai- jeigu aš pati ką ne taip padarau, taigi mano mama Jonavoje per gatvę ramiai praeiti be komentarų negalės. Bet aš didžiuojuosi savo mama. Jeigu kaimynai ko paklausia apie jos dukrą palaidūnę, ji tiesiog užrašo jiems mano telefono numerį ir pasiūlo paskambinti patiems.
- Ar tavo vyras brazilas nenori pamatyti Jonavos?
- Jau buvom atvykę. Pastovėjom ant tilto per Nerį, į abi puses paspjaudėm ir monetų primėtėm. Paskui Neries pakrante nuėjome į bažnyčią, pavalgėm bare, susituokėm ir pašokom salsą Jonavos savivaldybės aikštėje.
Po to palei Varnutės tvenkinius atėjom pas mano senelę ir paprašėm palaiminimo mano šeimai ir abiems kūdikiams. Antrasis kūdikis – dukra Elzytė – tada dar gyveno mano pilve.
Mano vyrui Jonavoje labiausiai patiko mano senelė, švarus oras, žaluma ir erdvė. Lietuvių namuose jam patinka vaizdas per langą, nes jis YRA. O per braziliukų langus mieste matosi tik tavo mašina ir kito namo siena.